Brangieji Balaramos skaitytojai, su džiaugsmu pranešame: su mumis savo giliomis įžvalgomis dalintis sutiko daugumai gerai pažįstama knygų “AŠ + MB = AŠ” ir “AŠ – MB = Nauja pradžia” autorė, įkvepianti ir nuoširdžia laimės šypsena užburianti Jurga Adomo! Šiandien ji pasakoja apie tai, kas iš tikrųjų sujungia vyrą ir žmoną.

Ar gali būti, kad šiais laikais moterys, motinos, žmonos ir senolės yra pamiršusios, ką svarbiausia perduoti būsimai nuotakai?

Žiūrint į skyrybų, nepatenkintų sutuoktinių ir šeimų nekuriančių žmonių skaičių, atrodo visai įtikinama, kad tai gali būti tiesa. Besigilindama į laimingos šeimos moters temą, aptikau štai tokią senovinę istoriją. Papasakosiu ją be tikslių smulkmenų, bet esmė bus akivaizdi.

Gyveno karalius, jis tikrai nebuvo tobulas. Daug kariavo, troško valdžios, negerbė taip, kaip derėtų, savo žmonos ir visų kitų aplink jį gyvenančių žmonių. Tačiau karalienė nekreipė daug dėmesio į tai, koks yra vyras. Ji stebėjo – o kokia gi ji yra pati? kaip ji turi elgtis savo gyvenimo situacijose? Ji žinojo, kad jeigu jau yra ištekėjusi, tai jai, kaip kiekvienai sutuoktinei, pridera nuoširdžiai melstis ir vykdyti žmonos pareigas. Kokios jos?

Nėra jokios kitos svarbesnės, tauresnės, ypatingesnės pareigos negu malda už savo vyrą. Dauguma moterų šiandien žino, kad jei sutinka tekėti, tai greičiausiai jai teks ir vaikus gimdyti, ir maistą gaminti… Lygiai taip senovėje kiekviena moteris žinojo, kad žmonos pareigos prasideda nuo kasdienės maldos už sutuoktinį. Tik po to seka visi kiti įsipareigojimai.

Toji karalienė garsėjo kaip labai Dievui atsidavusi moteris. Ji kuo nuoširdžiausiai melsdavosi, giedodavo, aukojo atnašas ir atlikinėjo įvairius pagarbius ritualus Viešpačiui pamaloninti. Kiekvieną rytą pradėdavo ritualu, skirtu vyrui apsaugoti. Karalienė suverdavo nuostabiausią gėlių girliandą ir palydėdama ją maldomis paaukodavo savo šventykloje. Tai darydama ji melsdavo Viešpaties, kad Jis globotų, saugotų ir nenugalimu padarytų jos vyrą. Vėliau šią girliandą ji uždėdavo vyrui ant kaklo.

Taip slinko dienos, mėnesiai, metai. Karingasis karalius tikrai tapo nenugalimas. Jis buvo toks galingas ir nepažeidžiamas, kad net stebuklingų galių, gebėjimų turintys pusdieviai nebegalėjo jo niekaip įveikti ir pradėjo bijoti, kentėti nuo karaliaus rūstumo. Vis dėlto išaušo diena, kai pusdieviai, nebegalėdami to pakęsti, pradėjo kurti planą, kaip išsigelbėti iš šios nemalonios padėties. Sugalvojo. Vieną rytą, kai karaliaus žmona ištikimai nešė savo vyrui girliandą, vienas iš pusdievių pasivertė jos vyru ir taip ją pasitiko. Karalienė nesuprato, kad yra apgaudinėjama, ir uždėjo girliandą ne karaliui, o jo laikinam antrininkui. Karalius liko be apsaugos. Kaip tik tuo ir pasinaudojo įpykę pusdieviai. Tą dieną jie nukovė karalių.

Man šioje istorijoje svarbiausia buvo moters maldos galia ir žmonos pareigų suvokimas. Karalienės vyras nebuvo idealus, pagarbus, mylintis ar mielas. Šiais laikais tai tarsi mus iš karto atleidžia nuo atsakomybės daryti tokiam žmogui ką nors gero.

O gal žmonos malda ir yra būtent toks palaikymas, apie kurį rašo ir šiuolaikiniai žurnalai: “šalia kievieno milijonieriaus stovi jį palaikanti žmona”? Gal tai ir yra tas mūsų ieškomas atsakymas?

Henris Fordas ir jo žmona Klara

Paveikslėlio šaltinis

Yra ir kita istorija. Apie Henrį Fordą – apie jį tais laikais, kai savo kieme išradinėjo dabar visiems gerai žinomą automobilį. Tuo metu visi dar važinėjo karietomis, jodinėjo arkliais. Todėl miestelio žmonės labai smagiai juokėsi iš tokio Fordo sumanymo. Taip neįprastai ir juokingai atrodė jo savarankiškai važiuojantis vežimas. Tai buvo toks metas, kai nuostabi ateities naujovė žmonėms dar atrodė kaip nereikalingas, net kvailas išradimas. O ką gi darė Fordo žmona? Ji ryžtingai išmoko vairuoti ir sąmoningai važinėdavo pirmyn ir atgal pagrindinėm miestelio gatvėm, kad visiems rodytų, kaip gerbia savo vyro darbą, mintis, idėjas, išradimus. Palaiko…

Kiek yra moterų, kurios neišsigąstų visuomenės patyčių, apkalbų, nepalankaus nusiteikimo ir stotų savo vyro pusėje palaikyti tai, kas gal net pačiai atrodo kaip absurdo židinys? Lengva palaikyti tada, kai sutuoktinis jau “užaugęs”, subrendęs, susiformavęs kaip uola, siena ar nenugalimas tankas, gerai žinantis, kur važiuoja. Bet kaip palaikyti vyrą, jei moteriai pačiai nepatinka jo elgesys, darbai, hobiai, užsiėmimai?

Mano atsakymas būtų malda. Malda už sutuoktinį – pirmoji pareiga ir būdas palaikyti, padėti, pagerbti, suteikti energijos naujiems veiksmams.

Paveikslėlio šaltinis

To įrodymui turiu dar vieną, beveik asmeninę istoriją. Ji įvyko mano tėvų šeimoje. Prieš visų šių žinių taikymą praktikoje mano mama su tėčiu buvo jau ant skyrybų slenksčio. Su tėčiu tada mažai bendravau, todėl mama skundėsi tokiais jai nepatinkančiais dalykais: per dažnai išgeria alkoholio; jei jau yra proga ir išgeria, tai nebesusilaiko ir vartoja tol, kol nebelieka blaivaus proto, prasideda griuvinėjimai, kalbos sutrikimai ir pan. Grįžęs namo po darbų daugiau nieko neveikia, tik žiūri televizorių, nebendrauja, nesišneka. Mėgstamiausias patiekalas – šašlykai. Nesidomi jokia saviugda, tobulėjimu ir pan.

Mama jau buvo pastebėjusi, kad man puikiai sekasi, esu pasikeitusi ir atradusi šį tą naujo, taigi ji paprašė pagalbos. Patariau jai išmokti nuolatos, reguliariai melstis už vyrą. Mokėmės ilgai. Reikėjo vis priminti ir priminti, vis pakartoti maldos esmę, struktūrą, kaip tai kuo tinkamiau atlikti. Po kiek laiko pas mamą atsirado net namų altorėlis ir maldos karoliukai. Maldos kiekis pradėjo po truputį augti, jos daugėjo.

Tuo metu tėtį mes tiesiog palikom ramybėje ir gerbėm kiekvieną jo pasirinkimą. Nieko ta tema su juo nekalbėjom, nediskutavom, nemokėm. Po pusmečio “ledai pajudėjo”. Staiga – tėvų šeimoje netikėtas įvykis.

Tėtis dirba statybinius medžio darbus, todėl jo geriausi klientai – skandinavai. Jis gavo gerą užsakymą. Dviese su draugu porą mėnesių turėjo dirbti labai tolimoje, gūdžioje Norvegijos salelėje, miškuose, atsiskyrėliškoje kažkieno miškų viloje. Tai buvo tokia nuošali vieta, kad neveikė internetas, televizija, radijas. Buvo vienintelė kaimelio parduotuvėlė, bet ir į ją šeimininkas atvažiavęs nuveždavo tik savaitgaliais. O visas kitas laikas – nuolatinėje idealioje meditacijoje su gamta, mišku, jūra ir vyriškais staliaus darbais.

Nepagalvojęs, kad nebus ką veikti, tėtis nepasiėmė su savimi jokių kitų priemonių pramogoms, tik vieną knygą, kurią mama vis matomoje vietoje namuose laikė. Tai – Lazariavo “Karmos diagnostika”. Knyga stora, atrodė greičiausai neįdomi, tai tėtis manė, kad pakaks visam užsakymo vykdymo laikui.

Negana to, šeimininkas labai greitai pastebėjo, kad tėčio darbų partneris neatitinka reikiamų darbuotojo reikalavimų ir jį atleido. Taip tėtis liko dirbti miškuose, apsuptuose jūrų, vienas. Darbo laikas padvigubėjo. Nebe pora mėnesių, bet visa vasara.

Vasara kartu su viena sąmoningumą plečiančia knyga. Tėtis ją perskaitė daug kartų, netgi atliko kažkokią praktiką, kuri ten aprašyta. Netgi patyrė kažką transcendentiško, neįprasto (man tiksliai nepasakojo, bet iš kelių užuominų iš karto supratau, kad jam ši patirtis buvo įspūdinga).

Nuo to laiko jis pasikeitė. Pradėjo dažniau skaityti dvasines, saviugdos knygas. Domisi įvairiomis meditacijomis, pasiklauso sąmoningumo mokančių lektorių paskaitų. Savaime daug mažiau vartoja alkoholio ir beveik nebevalgo mėsos (sakė, kad nebesinori ir net kartais pykina). Daugiau bendrauja su mama. Negana to, jis pradėjo pats nuolatos melstis. Sužinojusi apie tai aš padovanojau jam maldos karoliukus, kuriuos labai nuoširdžiai naudoja. Taigi mano tėvų namuose dabar yra du altorėliai. Vienas mamos, kitas – tėčio. Vienas labiau mėgsta melstis vakare, kitas – ryte. Aš nežinau, kur juos nuves šis kelias, bet jų gyvenime jau įvyko stiprus pokytis, tai – faktas.

Mama ir toliau nuolatos meldžiasi, bet prašo tik vieno dalyko – vesti jos vyrą ten, kur jam palankiausia. Tereikia pasitikėti, kad tai – pats geriausias būdas palaikyti savo vyrą. Ir tai turėtų žinoti, išmokti kiekviena jauna mergaitė iki santuokos. Prieš vedybas ji gali melstis už save, taip tarsi treniruotis ir atrasti ryšį su ją globojančia didesne jėga. Kuo daugiau maldos merginos gyvenime, tuo ir sutuoktinis ateis iškilesnis, doresnis ir puikesnės asmenybės. Nes juk toks tokį pritraukia. O po santuokos… kaip gera žinoti, kad taip galima prisidėti ir prie savo vyro palaikymo.

Ar visada man malda būna stebuklinga, graži, maloni? Oi ne. Dažnai visiškai priešingai. Tenka sėdėti apimtai pykčio, didelio pasipiriešinimo, atsiskyrime ir su begalinėmis pastangomis kartoti šventus žodžius. Bet man tai nėra svarbu. Maloni būsena yra puiku, bet aš ne būsenų ieškau. Aš kalbėdama maldą atlieku askezę ir jos rezultatus skiriu vyrui palaikyti. Tai – darnios šeimos pamiršta vertybė ir būtinybė. Tai išvalo porą nuo pykčių, nesutarimų ir saugo nuo nelaimių. Tai ryšys su aukštesne jėga. Tobulėjimo, vienybės, santarvės kryptis.

Jurga Adomo

Jurgos asmeninis puslapis ir Facebook.com paskyra

Redagavo Lina Staponaitė