Atėjo valanda, kuomet bet kas galėjo kreiptis į karalių, išdėstyti savo bėdas ir tikėtis karaliaus pagalbos. Taigi, karalius Yudhisthira sėdėjo soste ir laukė lankytojų, o Bhima įsitaisė kitame kambaryje, prie įėjimo į pilį.

Atėjo vienas žmogelis ir tarė Bhimai:

– Privalau pasikalbėti su karaliumi Yudhisthira, turiu didelę problemą ir nepajėgiu su ja susidoroti.

Bhima paklausė:

– Kas gi tau nutiko?

– Pastačiau tvorą, kad apsaugočiau savo daržą, bet ji ėmė judėti. Šita keista siena lipa į daržą ir grobia mano daržoves. Nieko nesuprantu. Kaip siena gali šitaip elgtis?

Bhima apstulbo:

– Še tau! Ir aš nesuprantu. Eik ir klausk Yudhisthiros.

Atėjūnas taip ir padarė.

Po kurio laiko pasirodė kitas vyriškis ir ėmė skųstis:

– O, koks nemalonumas! Iš vieno didelio kibiro perpyliau vandenį į penkis mažesnius, bet paskui prireikė grąžinti vandenį atgal. Kai supyliau viską į didįjį kibirą, vandens buvo mažiau nei iš pradžių. Kaip galėjo šitaip nutikti?

Bhima vėl nežinojo, ką atsakyti, ir pasiuntė vyrą pas Yudhisthirą.

Tada atkulniavo dar vienas vyras ir tarė:

– Patekau į keblią padėtį. Koks nesusipratimas! Kartu su savo drambliu ėjau palei sieną, kurioje buvo skylė. Nusprendėme pralįsti pro tą skylę, bet joje įstrigo dramblio uodega. Kas čia dabar?
Bhima tarė:

– Nieko nesuprantu. Eik ir paklausk Yudhisthiros. Jis puikiai moka išnarplioti tokius painius galvosūkius.
Netrukus rūmus aplankė dar vienas žmogėnas. Jis tarė:

– Nepatikėsit, kas nutiko. Protu nesuvokiama. Netoliese buvo kalnas – didžiulė krūva akmenų, milžiniškos uolos, ir nė augalėlio, tik vienas varganas vijoklis. Trūktelėjau tą vijoklį ir visas kalnas sugriuvo. Visas visutėlis! Baigta! Neliko jokio kalno. Kas tai?
Bhima prisipažino nieko nesuprantąs ir pasiuntė atvykėlį pas Yudhisthirą. Pats nekantriai laukė keturių vyrų grįžtant, mat, labai norėjo sužinoti, kokius sprendimus pasiūlė karalius. Tačiau nė vienas jų nesirodė. Smalsumo kamuojamas Bhima nutarė pats viską išsiaiškinti. Įžengęs į karaliaus salę, pamatė vienišą Yudhisthirą, nuobodžiaujantį soste, ir paklausė:

– Kur tie keturi vyrai? Kas jiems nutiko? Ką tu jiems pasakei?

Yudhisthira nustebo:

– Keturi vyrai? Kokie keturi vyrai? Šiandien čia nieko nebuvo. Sėdžiu sau vienas. Papasakok man apie tuos vyrus.

Bhima ėmė porinti:

– Pirmasis sakė turėjęs daržą ir aptvėręs jį siena, kuri pradėjo judėti ir ryti daržoves.

Yudhisthira nerimastingai sujudėjo soste:

– Tikrai? Kalbėk toliau.

– Antrasis turėjo vandens sklidiną kibirą. Išpilstė tą vandenį į penkis mažesnius indus, o paskui viską supylė atgal – bet kibiras nebebuvo pilnas.

Yudhisthira dar labiau sunerimo:

– Nejaugi? Tęsk.

– Trečiasis turėjo dramblį. Kartu su juo lindo pro skylę sienoje, bet joje įstrigo dramblio uodega.
Yudhisthira vėl nervingai pasimuistė ir paliepė:

– Atvesk man šituos vyrus. Surask juos. Pagauk ir užrakink.

Bhima visai sutriko:

– Ką? Kaip tai suprasti? Paaiškink man.

Ir Yudhisthira paaiškino:

– Tie vyrai – tai įsikūnijęs Kali amžius (dabartinis vaidų ir nesantaikos amžius). Bet jiems dar ne laikas pasirodyti. Juk dar nesibaigė Dvaparos amžius. Todėl sulaikyk juos, užrakink ir kol kas jokiu būdu nepaleisk.

Jis aiškino toliau:

– Tas vyras, kurio pastatyta siena kėsinasi į daržą, simbolizuoja vyriausybę. Jos nariai privalo ginti žmones nuo vagių, bet patys tampa didžiausiais vagišiais. Kibiras, iš kurio buvo išpilstytas vanduo, o grąžinta kur kas mažiau – tarsi Kali amžiaus vaikai. Tėvai neriasi iš kailio dėl jų gerovės, bet užaugę vaikai patraukia savo keliais ir nesirūpina tėvais, net nerodo jiems pelnytos pagarbos. Trečiasis vyras su savo drambliu lindo pro skylę sienoje. Tos skylės turėta būti didelės, bet dramblio uodega įstrigo: Kali amžiuje dažnai valstybės galva ar stambus verslininkas tampa didžiausiu sukčiumi, bet būdamas įtakingas, lengvai išsisuka nuo bausmės, o menkas žmogelis dėl smulkaus nusižengimo, nedidelės apgavystės ar ko nors panašaus, areštuojamas ir laikraščiuose ima mirgėti riebios antraštės „Sukčius pagautas“.

Bhima pasidomėjo:

– Na, o ketvirtasis? Tas, kuris trūktelėjo vijoklį?

Yudhisthira atsakė:

– O, šis pats geriausias. Jis rodo, kad Kali amžius – tikras ydų kalnas. Vis dėlto jį galima sugriauti visai nedidelėmis pastangomis – tiesiog nuolat atmenant Viešpatį ir kartojant Jo šventus vardus maldoje arba mantroje.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė