Kruopštaus darbo reikalaujantis menas žavi ne tik autoriaus kruopštumu, bet ir technika, gebėjimais, idėjomis. Nesvarbu, kokią sritį pasirinksi – ten, kur dirba meistras, medžiagos atgyja, o kūriniai stebina. Ir jūs tikrai nustebsite išvydę Vilmos darbus! Neįmanoma atsigėrėti lėlėmis, kurios atrodo tarsi gyvos…
Kodėl būtent lėlės? Ar bandėte realizuoti save kitose srityse?
Lėlės mano gyvenime atsirado neatsitiktinai. Man patinka jas kurti. Jos tiesiog užvaldė mane. Įdomiausia yra kūrybinis procesas: kaip mintis materializuojasi, kaip iš atskirų medžiagų, detalių gimsta būtybė, gal ir nemokanti kalbėti, bet visa savo esybe perteikianti mano būseną ir mintis. Esu baigusi keramikos studijas, bet puodus lipdyti man niekada nebuvo įdomu, nepavyko patenkinti kūrybinių ambicijų, lipdant namų apyvokos daiktus.
Kada pagaminote savo pirmąją lėlę? Kokia ji buvo?
Pati pirmoji tikra lėlė buvo sukurta prieš septynerius metus. Kokia ta lėlė buvo? Net neprisimenu, tik žinau, kad ją po kiek laiko išmečiau į šiukšlių dėžę, nes esu labai savikritiška. Jei manęs netenkina rezultatas, galiu be gailesčio atsisveikinti su savo darbu ar perdaryti viską naujai, jei tik tai leidžia technologijos. O žmogeliukus iš molio lipdžiau dar seniau, jaunystėje.
Kur mokėtės lėlių gamybos paslapčių? Ar mokymai reikalavo daug jėgų ir laiko?
Iš pradžių mokiausi savarankiškai, naršiau virtualioje erdvėje. Net kai viską jau buvau atradusi ir išbandžiusi, žingeidumas išliko beribis, todėl lankiau kursus pas žinomas lėlių meistres. Su malonumu apsilankyčiau ir kituose kursuose, jei tik pasitaikytų galimybė, ir jeigu užsienio lėlininkai atvyktų į Lietuvą pasidalinti savo patirtimi.
Kiekviena jūsų kurta lėlė atrodo tarsi gyva, turi savo vardą, stilių… Kiek laiko užtrunkate, kol gimsta kūrinys? Kaip joms įkvepiate „gyvumo“?
Taip, kiekvienai lėlei reikia duoti vardą arba pavadinimą, ji negali būti incognito. Tikiu, kad lėles reikia kurti gerai nusiteikus. Pavargus geriau nesėsti prie lėlės, nes ji bus atstumianti, atgrasi. Labai nemėgstu ir nesuprantu kai kurių užsienio lėlininkų darbų, kurie lėles vaizduoja su fiziniais defektais, karsteliuose, numirėles. Kam tokios iš viso reikalingos? Juk blogis egzistuoja ir be mūsų pagalbos.
Iš pradžių gimsta idėja, o paskui prasideda kūrybos procesas. Tai nėra darbas, kurį galima atlikti greitai ir atmestinai. Viena lėlė gimsta per savaitę, o būna ir tokių, kurioms reikia viso mėnesio kruopštaus darbo.
Ar turite jums daug reiškiantį, ypatingą kūrinį, kurį laikote namuose ir neatiduodate kitiems šeimininkams?
Neturiu nei vienos lėlės, su kuria negalėčiau išsiskirti. Man lėlė įdomiausia tol, kol ją kuriu pagal savo vizijas. Jei esu patenkinta rezultatais, kurį laiką dar noriu, kad ji pabūtų mano namuose, o paskui atsisveikinu be didelių sentimentų. Labai džiaugiuosi, kad mano darbas dabar džiugins kitus.
Kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis kuriant originalaus stiliaus lėles? Galbūt laikmetis, dizaineris ar konkreti mados srovė?
Įkvėpimas kurti ateina tarsi iš niekur: iš sapnų, matyto gero filmo, senovinio paveikslo ar aukštosios mados fotografijų. Idėja gali užgimti net susiradus įdomaus audinio skiautelę, pamačius įdomų žmogų gatvėje ar tam tikras detales, kurios gali padiktuoti būsimo darbo viziją.
Ačiū Vilmai už pokalbį ir kviečiame pasigrožėti menininkės darbais:
Kalbėjosi Viktorija Švelnytė, Interviu.eu
Nuotraukos Vilmos Goriunovienės
Susiję Straipsniai