Kartą gyveno neturtingas brahmanas Sudama. Jis kartu su Šri Krišna mokėsi pas Guru Sandipani Muni. Sudama drauge su Viešpačiu Krišna klajodavo po miškus kaip geriausi draugai. Mokslams pasibaigus, Sudama vedė ir susilaukė gausaus palikuonių būrio.

Jo pajamos buvo labai menkos, bet jis visada garbino Viešpatį Krišną. Sudamai ir jo šeimos nariams teko net elgetauti, kad prasimaitintų, tačiau jie visada nepriekaištingai vykdė savo pareigas. Vieną dieną Sudamos žmona paprašė savo vyro aplankyti Viešpatį Krišną. Renkant išmaldą jam pavyko gauti saują skaldytų ryžių. Supylęs juos į mažą maišelį, Sudama nukeliavo pas Viešpatį Krišną, kuris žinojo apie Sudamos vizitą ir pasirūpino, kad Jo uolaus tarno atvykimo proga būtų ištiestas raudonas kilimas, išpuošti namai ir jų vartai. Sudama dėvėjo suplyšusius drabužius ir atrodė it nudriskęs elgeta, bet visi Dvarakos sargybiniai, užuot jį klausinėję, atidavė jam pagarbą, kaip prisakė Pats Viešpats Krišna, nors tai ir stebino rūmų gyventojus. Širdingas pasveikinimas apstulbino patį Sudamą. Pasirodęs Viešpats nusivedė jį į savo menę ir patogiai pasodino. Po to nuplovė svečio kojas ir vandeniu su dulkėmis nuo jo pėdų apšlakstė Save, Rukmini bei visus namus. Viešpats tarė: „Vanduo, nuplovęs šventas tyro Viešpaties Višnu tarno pėdas apvalo visą pasaulį.“

Viešpats patogiai pasodino Sudamą, pasiūlė jam atsigerti vandens ir paklausė: „Ką man padovanosi?“ Sudama, suglumintas tokio nepaprasto svetingumo, gėdijosi net parodyti mažutį skaldytų ryžių maišelį, kurį slėpė po skurdžiais drabužiais. Tačiau Viešpats apieškojo jo drabužius ir surado lauktuves. Krišna suvalgė saują ryžių ir tarė: „Niekada gyvenime nesu valgęs tokių gardžių ryžių.“ Rukmini nugvelbė iš Krišnos ryžių likučius, paragavusi išgyrė juos panašiais žodžiais, ir nesutiko Krišnai duoti dar kiek nors. Iš tikrųjų, Rukmini buvo ne kas kita kaip Motina Lakšmi, sėkmės deivė.

Paskui Viešpats surengė Sudamos garbei didžiulę puotą. Pats nevalgė, kol svečias iki soties neprisivaišino. Tik tada, su didele pagarba svečiui, Krišna ir Rukmini suvalgė tai, kas liko. Tokio nepaprasto vaišingumo sujaudintas, Sudama pamiršo paprašyti Viešpaties Krišnos to, dėl ko atkeliavo. Bet Viešpats viską žinojo, todėl nieko neklausinėjo. Po pietų Sudama iškeliavo iš Dvarakos. Grįždamas mąstė: „Užmiršau paprašyti Viešpaties Krišnos, kad man truputį padėtų. Ką pasakysiu žmonai ir vaikams?“ Nerimaudamas dėl susitikimo su šeima, jis parkeliavo į tą vietą, kur buvo jo namai, bet negalėjo jų rasti, todėl pagalvojo, kad pasiklydo. Kurį laiką dairėsi aplinkui. Savo namo taip ir nerado, bet vietoje jo pamatė nuostabiai puošnius rūmus su sargybiniais, plaukymo baseinu ir nežemiška prabanga. Akimirką negalėjo patikėti savo akimis. Bet netrukus iš rūmų jo pasitikti išbėgo žmona ir vaikai. Jie spindėjo grožiu ir džiaugsmu, buvo pasipuošę prašmatniais drabužiais bei papuošalais. Nusivedė jį į naujuosius namus, apstatytus dailiais baldais. Nepaprasti turtai pernelyg neapsuko Sudamai galvos, ir jis liko didžiai atsidavusiu Viešpaties tarnu. Net ir skęsdamas prabangoje, Sudama nei laikė ją savo nuosavybe, nei mėgavosi naujaisiais džiaugsmais kaip dovana. Tokiu būdu nepriekaištingas Viešpaties tarnas, nors iš pradžių žmonių ir neįvertintas, tapo viso kaimo pasigėrėjimo objektu.

Tobulas Viešpaties tarnas gali pasiekti bet ką, nes jame iš tikrųjų gyvena Viešpats. Niekas negali tapti tobulu bhaktu be aukos. Tikrojo atsidavimo tikslas nėra materialūs laimėjimai. Viešpats žino visus Savo atsidavusio tarno norus. Todėl, kol Sudamą dar žavėjo prabanga ir kūniški malonumai, Viešpats nepalaimino jo turtais, nes jie tik išpūstų jo savimeilę ir nugramzdintų į materializmo liūną, kur jis užmirštų dvasinę sąmonę. Tik tada, kai bhaktas taps visiškai atsižadėjusiu ir nuolankiu, Krišna bus linkęs apipilti jį turtais.

Šivarama Svami

Redagavo Lina Šimelionytė