Jonas Saulis rašo: „eilėraštis, kurį dabar ruošiatės skaityti, labai senas, parašytas Tibeto vienuolio, kurio vardas nebežinomas. Pabandžiau Naujoje Energijoje jį išversti, transformuoti, nes manau, kad jis vertas būti dienos šviesoje, būti matomas žmonėms.
Atverkite širdį ir jame slypinti išmintis, ramybė, harmonija, stiprybė ir meilė persmelks sielą ir kūną…“

Mirties bijodamas namus sukūriau…
Ne iš medžio, plytų, akmenų.
Namai manieji – tyra kaip krištolas
Tiesa. Ir baimės mirt nebejaučiu.

Sušalt bijodamas susiradau apsiaustą…
Ne iš odos ar kailių prašmatnių.
Ir šildo iš vidaus ugnis kaitriausia.
Ir šalčiui baimės jau nebejaučiu.

Nepritekliaus bijodamas ieškojau turtų…
Bet ne gausos visokeriopos iš tiesų.
Ir suradau… be galo, be pradžios, be krašto.
Ir skurdui baimės jau nebejaučiu.

Išalkt bijodamas ieškojau maisto…
Ne gardžių patiekalų.
Ir meditacijoj randu aš Tiesą vaiskią.
Ir badui baimės jau nebejaučiu.

Ištrokšt bijodamas vandens ieškojau…
Ne sulčių, ne gėrimų svaigių.
Aš sugeriu nektarą Išminties tikrosios.
Ir troškuliui jau baimės nejaučiu.

Į nuobodulį pasinert bijodamas
Ieškojau ne kompanijos, draugų…
Ir pajutau… tyroj palaimoj būdamas,
Kad nuoboduliui baimės nejaučiu.

Paklyst bijodamas ieškojau savo kelio…
Ne to, kuriuo keliauja daug žmonių.
Akis užmerkiu… Dvasia veda.
Ir baimės pasiklyst nebejaučiu.

Išminčius aš. Vidinėje pilnatvėj gyvenu.
Laimingas visada ir nesvarbu aplinkui kas ir kur esu.

Jonas Saulis

Vedukeliu.lt