Gyveno kartą medis. Ir ne bet kur gyveno – pačiam Pasaulio pakrašty. Niekas nežino, kaip jis čia atsidūrė, o jis ir pats jau senokai neprisiminė savo jaunų dienų…

Pasaulio kraštas – nuostabi vieta, gražu neapsakomai, tačiau Medis nieko aplink save nematė, nes labai liūdėjo. Jo didžiausias širdies skausmas buvo tai, kad jis – visiškai vienišas šiame atšiauriame krašte. Jau daugybę dešimtmečių, o gal net ir šimtmečių, jis augo vienui vienas ir ta vienatvė jam taip graužė širdį, temdė protą, jog nieko nebejautė ir nebematė aplink save. Jis visomis mintimis bei visa širdimi buvo paniręs į savo nelaimę.

– O Viešpatie! Už ką Tu mane šitaip baudi? Kodėl gi Tavo valia buvau nublokštas į šią vietą, kodėl gi turiu kentėti tokias siaubingas vienatvės kančias? Už kokias praeitų gyvenimų nuodėmes Tu taip pasielgei su manim? Tikrai žinau, kad ne šiame gyvenime nusidėjau, vadinasi kažkuo nusikaltau ankstesniuose gyvenimuose… O Viešpatie, prašau, meldžiu Tavęs, atsiųsk man artimą sielą, nebegaliu pakelti šitokio vienišumo…

Taip Medis meldėsi kasdien ir vis labiau sukosi ir kumpo nuo patiriamos širdgėlos. Metams bėgant jis taip paniro į savo širdgėlą, jog nustojo jausti Vėjo tai švelnų prisilietimą, tai akiplėšišką šakų purtymą. Kamieno žievė surambėjo, tad dingo mielų Saulės pirštukų kutenimo pojūtis. Diena keitė naktį, pavasaris keitė žiemą, tačiau Medžio širdy nieks nesikeitė– vien tik gūdi, kankinanti vienatvė…

Tik štai, tarsi iš niekur, Medžio šakose mažyčiai paukštukai ėmė ir susisuko lizdą. Medis kone krūptelėjo, tarsi prabudo iš sunkaus košmariško sapno, kai išvydo šiuos spurdančius, krutančius, zujančius pirmyn – atgal padarėlius. Susidomėjęs ėmė stebėti paukščių gyvenimą – kaip jie pamainom šildo kiaušinius, kaip paskui atneša vaikeliams maisto. Palaipsniui, susitelkęs į kitų gyvų būtybių džiaugsmus ir vargus, ėmė vis rečiau prisiminti apie jį patį ištikusią milžinišką negandą. Jau pradėjo pastebėti kylančias audras, tad lizdą šakomis visaip dengė nuo pavojų. Kai paukšteliai ėmė mokytis skraidyti, jis nusekė žvilgsniu pirmąjį vaikučių skrydį iš lizdo… Ir, besekdamas žvilgsniu paukštelius, prie kurių jau buvo prisirišusi jo širdis, pirmą kartą per daugybę dešimtmečių apsidairė aplink save.

O aplinkui gyvenimas virte virė. Straksėjo kiškiai, liaunomis kojelėmis grakščiai liuoksėjo stirnos. Suplukęs žmogus, visai šalia medžio šaknų, pasikinkęs jaučius arė dirvą. Visai netoliese augo gražus, tiesus medis. Lygiai toks, kaip ir jis pats. O dar tolėliau dar daugiau medžių, netgi visas miškas.

– Sveikas, kaimyne! – linksmai sušuko nepažįstamas medis. – Pagaliau atsibudai! Aš šitiek metų tau mojau šakomis, galvojau, greta augam, esam vieno gymio, smagu būtų persimest su tavim vienu kitu žodžiu. Tačiau tu niekad nežiūrėjai į mano pusę, tik dejavai „aš vienas… aš toks vienišas…“. Niekaip negalėdavau suprast, kodėl tu tai kartojai, kai aplink tiek daug gyvybės?

Asta Ivaškevičiūtė (Arcana Siddhi). Daugiau informacijos: Astaivaskeviciute.weebly.com

Redagavo Lina Šimelionytė