Veganizmas – tai 1944 m. Jungtinėje Karalystėje gimęs judėjimas, kurio sekėjai mano, jog nedera savo reikmėms išnaudoti kitų gyvų būtybių, todėl nevartoja mėsos, žuvies, jūros gėrybių, pieno produktų, kiaušinių ir netgi medaus, vengia su gyvūnais išbandytos ar gyvūninės kilmės sudedamųjų dalių turinčios kosmetikos, nenaudoja kailio, odos gaminių, atsisako pramogų su gyvūnais. Kalbamės su veganizmo aktyvistu mitybos specialistu Pauliumi Paulausku. Pašnekovas dirba įvairių veganizmą ir augalinę mitybą populiarinančių projektų srityje, yra puslapio „Inovatyvi mityba“ įkūrėjas bei augalinio maisto festivalio „Vegfest LT“ programos koordinatorius. Jis taip pat domisi dvasiniu augimu.

Kas paskatino eiti sąmoningumo keliu? Kiek laiko esi veganas bei kaip juo tapai?

Noras gilintis į savo vidų atėjo pradėjus keisti mitybą. Žinoma, apie įvairias dvasines praktikas esu girdėjęs jau seniai, tačiau protas tai atmesdavo dėl baimės išeiti iš komforto zonos.

Būdami vaikai esame kaip plastilinas, iš kurio galima lipdyti bet ką. Dar nemokame patys atsirinkti, atsakyti už savo gyvenimą, todėl esame stipriai veikiami aplinkos – šeimos, kaimynų, mokyklos, to, kas rodoma per televizorių… Taigi, gyvenau „kaip visi“.

Mokykloje taip pat nesidomėjau savimi, net sunkesnio turinio knygų vengiau.

Noras keistis atėjo kiek vėliau. Neįvyko nieko sukrečiančio, kažkaip tiesiog susiklostė savaime… Iš pradžių buvo sunku, užplūdo minčių srautas, buvo sunku susikoncentruoti. Išbandžiau meditaciją – iškart pajutau jos naudą, tapau ramesnis, nuotaika tapo pakilesnė. Ėmiau daug skaityti, išbandžiau kitas praktikas, susipažinau su įvairiais žmonėmis, kurie domisi sąmoningumu.

Visiems rekomenduoju užduoti sau klausimą „Kas aš esu“? Pagalvoti kaip jūs gyvenate, kas jums reikšminga. Galbūt klijuojate sau ar kitiems kokias nors etiketes?

Aš nebemėgstu būti vadinamas veganu, nemanau, kad privalau save taip identifikuoti, tačiau jaučiu pareigą toliau nešti žinią apie veganizmą bei augalinę mitybą, šviesti žmones, įkvėpti juos pokyčiams.

Pats mėsos atsisakiau prieš maždaug trejetą metų, kai mečiau sau iššūkį 21 dieną nevalgyti mėsos – šiam laikui praėjus jos jau ir nebesinorėjo… Po truputį atsisakiau ir kitų gyvūninės kilmės produktų – kol pilnai perėjau prie augalinės mitybos, užtruko dar pusmetį.

Kurios dvasinės praktikos tau artimiausios?

Iš terorinės pusės domėjausi ir domiuosi daugybe: Rytų filosofija, krikščionybe, ajurveda, Ošo mokymais, įvairiomis New Age praktikomis. Visose jose kalbama apie tą patį: meilę sau ir aplinkai, visatos dėsnių paisymą, dėkingumą. Pats praktikuoju Mindfulness techniką, kuri skatina neprisirišti prie praeities ir ateities, minčių bei emocijų, o tiesiog būti momente. Tada pastebi sinchronizaciją – kaip kiekviena mintis ir veiksmas gimdo tolesnius įvykius. Gyvenimas – tik žaidimas, man įdomu jį žaisti. Esame savo minčių, emocijų atspindys. Kas viduje – tas ir išorėje.

Yra daugybė praktikų ir daugybė mokytojų. Kadangi dvasingumas jau irgi tapo pelno šaltiniu, vertėtų itin atidžiai atsirinkti pas ką eiti. Be to visi atsakymai yra viduje ir jokios praktikos jų neduos, nebent tik pagreitins procesą…

Kaip pradedi ir baigi dieną?

Dieną pradedu nuo žadintuvo išjungimo, paskutiniu metu jis skamba 6 val. Vasaros metu planuoju keltis dar anksčiau. Nors niekas nekontroliuoja kada turiu pradėti ir baigti darbą, man anksti keltis gera. Pabuvimas su savimi, maloni veikla, kol didžioji dalis žmonių dar miega, nuteikia labai pozityviai. Rytą pradedu skirtingai. Visada atsibudęs perskaitau savo tikslą – pirmoji informacija, kurią gauname iš ryto labiausiai veikia tos dienos įvykius, todėl patarčiau bent pirmas dvi ryto valandas nelįsti į socialinius tinklus ar žinių portalus. Toliau atlieku kvėpavimo pratimus, 20–30 minučių skiriu jogai: kartais ji būna labai intensyvi, o kartais rami, lėta – priklauso nuo savijautos. Tada – kontrastinis dušas, kuris puikiai pabudina kūną ir suteikia energijos visai dienai. Po jo pasidarau arbatos, šiek tiek paskaitau.

Vakare rašau dienoraštį, užfiksuoju dieną iš stebėtojo vaidmens, analizuoju įvykusias situacijas ir savo reakcijas. Tada dar kartą garsiai perskaitau savo tikslą. Atigulęs į lovą pagalvoju už ką tą dieną esu dėkingas ir pamedituoju.

Visiems patariu turėti ryto bei vakaro ritualus – tai įrėmina, įprasmina dieną. Jei neturite laiko, skirkite jiems bent po 10 minučių.

Koks tavo gyvenimo moto?

Kiekvienas esame savo gyvenimo kūrėjas ir galime būti tuo, kuo norime.

Kaip manai, kur slypi laimės paslaptis? Jautiesi laimingas?

Šią akimirką, kai atsakinėju į interviu klausimus, nuoširdžiai galiu teigti, jog esu laimingas. Esu toks dėkingas už tai kaip klostosi gyvenimas, kad net įsignybti sau norisi, nes rodos, kad sapnuoju… Laimės paslaptis slypi viduje, jokie materialūs turtai neatneš laimės. Taip teigdamas nesakau, kad nereikia būti turtingu – gausos yra visiems pakankamai ir ji visiems prieinama. Tačiau ar tikrai reikia milijono?

Man didžiausia laimė yra užsiimti mėgstama veikla, padėti žmonėms, sukurti vertę ir už tai gauti atlygį. Didelė laimė buvo suvokti, jog esu pats atsakingas už savo gyvenimą, pripažinti, kad visos ribos yra prote ir pradėti gyventi iš širdies kiekvieną dieną. Laimės paslaptis yra atrasti harmoniją su savimi, savo aplinka, turėti uždegančią veiklą, būti sveiku, neapleisti ir materialių dalykų. Visos šios sritys svarbios, visas jas reikia stengtis išlaikyti balanse.

Kokie tavo ateities siekiai?

Mano ateities planai yra labai ambicingi ir projektas, ties kuriuo ką tik pradėjau dirbti, motyvuoja nemiegoti naktimis. Kol kas tik jo pradžia, todėl nenoriu atskleisti detalių. Taip pat intensyviai dirbu ties savo puslapiu „Inovatyvi mityba“, koordinuoju augalinio maisto festivalio „Vegfest LT“ programą.

Turiu tikslą du metus keliauti po pasaulį kas mėnesį gyvenant vis kitoje šalyje. Taip pat toliau gilinsiuosi į save ir pasaulio dėsnius ir sieksiu kasdien tapti vis geresniu žmogumi nei buvau vakar.

Esi mitybos specialistas. Papasakok kuo ypatinga augalinė mityba, kokios naudos ji galėtų duoti.

Pilnos struktūros augalinė mityba (kai valgomi neperdirbti arba minimaliai perdirbti produktai), yra žmogui tinkamiausia. Ji padeda išvengti tokių ligų kaip širdies ir kraujagyslių sutrikimai, vėžys, diabetas, Alzhaimerio liga, osteoporozė, artritas, įvairios alergijos ir daugybė kitų, taip pat pradėjus taip maitintis atsiranda daugiau energijos, pagerėja miegas, nuotaika. Tai pagrindžia daugybė mokslinių tyrimų ir pripažįsta visos svarbiausios pasaulio sveikatos bei mitybos organizacijos.

Tiesa, mityba yra tik vienas iš geros sveikatos faktorių. Ją stipriai veikia ir fizinis aktyvumas bei psichologinė būklė.

Kalbant apie veganizmą, augalinę mitybą svarbi ir etinė pusės – nenoras kankinti bei žudyti gyvūnus. Tačiau dauguma apie tai nesusimąsto, o susimąstę kaltės jausmą tiesiog užgniaužia… Kodėl?

Iš tiesų sunku pripažinti, kad pvz. 30 metų gyvenai sukeldamas nereikalingas kančias ir mirtį. Tačiau kaltės jausmą užgožia baimė keistis, nenoras pripažinti, kad galima gyventi visiškai kitaip.

Ar žmogus, prekybos centre perkantis mėsą, susimąsto, jog yra tikrasis kankinimų ir žudymo užsakovas? Ne visada – juk parduodamas tik galutinis produktas. Pati mėsos pramonė stengiasi tai, kaip gaunama mėsa, užmaskuoti – reklamose rodomos pievose besiganančios karvutės, o ne vaizdai iš skerdyklų… Slepiama ir tai, kad būtent gyvūninės kilmės produktai yra pagrindinė ligų priežastis. Taigi žudome, ir patys sergame… Karma veikia kiekviename gyvenimo aspekte.

Tačiau džiaugiuosi, kad žmonių, susimąstančių kaip gyvena, ką valgo atsiranda vis daugiau ir daugiau…

Kokie būtų tavo patarimai norintiems pereiti prie augalinės mitybos, bet vis nesiryžtantiems?

Visų pirma, tiesiog norėti. Nenorint pasiteisinimų visada atsiras. O norint – imtis veiksmų.

Vyresniems žmonėms siūlyčiau prie augalinės mitybos pereiti pamažu, kad žarnyno mikroflora galėtų ramiai persiformuoti. Kitaip gali grėsti pilvo pūtimas, viduriavimas, galvos skausmai. Kuo užterštesnis organizmas, tuo ilgiau vyks valymosi procesas. Jaunimas gi gali pereiti žymiai greičiau – žinau, kas vieną dieną kilogramais kimšo mėsą, o kitą dieną jau buvo veganai ir jokių sveikatos sutrikimų nepastebėjo.

Perėjus prie augalinės mitybos daug kam iškyla klausimas „O ką dabar valgyti?“. Idėjų yra pilnas internetas, taip pat kviečiu prisijungti prie mūsų grupės „Lietuvos veganai“, ateiti į „Vegfest LT“ renginius, augalinio maisto piknikus, apsilankyti veganiškose užkandinėse, restoranuose. Būtinai susiraskite bendraminčių!

Jei iškyla klausimų – galite parašyti ir man – tikrai pasistengsiu rasti laiko atsakyti.

Kaip užsitikrinti, kad taip maitinantis gausi visų reikalingų medžiagų?

Visų pirma reikia gauti tinkamą kalorijų skaičių (jis paskaičiuojamas atsižvelgiant į lytį, svorio bei ūgio santykį, fizinio aktyvumo lygį ir kitus faktorius). Taip pat svarbu valgyti kuo įvairesnį ir natūralesnį maistą. Įvairių perdirbtų produktų venkite – jie menkaverčiai, tik apsunkina organizmą, o jokių naudingų medžiagų nesuteikia. Kasdien reikėtų suvalgyti bent 500-1000 g daržovių, keletą porcijų vaisių, uogų – žiemą, pavasarį, kol dar nėra šviežių, galima naudoti ir šaldytas. Kokybiškų angliavandenių ir baltymų gausite iš ankštinių, grikių, bolivinės balandos kruopų, ryžių, tofu, saldžiųjų bulvių, kokybiškų riebalų – iš riešutų, sėklų, avokadų. Apie 70 procentų kalorijų turėtumėte gauti iš angliavandenių. Venkite cukraus, druskos, aliejų.

Jeigu norite sužinoti, kiek kokių medžiagų gaunate, siūlau naudotis nemokamu Chronometer.com puslapiu/programėle.

Kokių mitų apie veganizmą esi girdėjęs?

Jų yra tiek daug, kad būtų net sunku išvardinti. Populiariausi – kad augalinė mityba nėra pilnavertė, kad žmogui būtina mėsa ir pienas, kad be jų sportininkams nepavyksta užsiauginti raumenų, kad negalima taip maitinti vaikų ir t. t. Į kiekvieną jų galiu atsakyti – gyvename 2019 metais – gana remtis prieštvaninėmis žiniomis. Naudokitės internetu ir rasite visą tikslią, moksliniais tyrimais pagrįstą informaciją. Taip pat kviečiu pasiklausyti mano pranešime „Mitai apie veganizmą“, kurį skaitysiu „Vegfest LT“ vasaros festivalio metu birželio 8 d. 10 val. prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ Vilniuje.

Pasaulyje veganizmas plinta žaibišku greičiau, o Lietuvoje judėjimas dar pakankamai nedaug žinomas, ir nors po truputį auga, tempai žymiai mažesni nei daugelyje šalių… Kodėl?

Greitų permainų nėra ko norėti – tradicinėje mūsų mityboje yra įsišaknijęs gyvūnų valgymas dideliais kiekiais. Be to esame jauna šalis, ilgai gyvenusi priespaudoje ir nepritekliuje – žmonės čia yra apskritai labai nelankstūs ir nepalankūs naujovėms. Nuo užsienio atsiliekame daugybėje sričių. Tačiau ir Lietuvoje veganizmas populiarėja, atiranda vis daugiau veganiško, vegetariško maisto užkandinių, restoranų, o ir visavalgiams maistą siūlantys į valgiaraščius įtraukia vis daugiau veganams tinkamų patiekalų. Būti veganu tampa vis lengviau.

Su kokiais sunkumais dažniausiais tenka susidurti tapus veganu?

Sunku nebent pakeisti įpročius, pats gyvenimo būdas ir mityba – vieni privalumai.

Ar parduotuvėse yra pakankamai produktų veganams? Ko dar trūksta?

Turime tikrai pakankamą kiekį daržovių, vaisių, įvairių kruopų ir kitų augalinių produktų. Jei kalbame apie mėsos ir pieno produktų pakaitalus – jų nėra labai daug, tačiau jie ir nėra būtini. Aš asmeniškai jų neperku, tačiau jei atsirastų geresnės sudėties, retkarčiais įsigyčiau. Taip pat pastebėjau, kad Lietuvoje labai aukštos – kartais net kelis kartus didesnės nei užsienyje, augalinio pieno kainos. Jį vartoja daugelis veganų, o pagaminti nesudėtinga – tai galėtų būti puiki verslo idėja Lietuvos įmonėms.

Pasidalink trimis savo mėgstamais receptais: pusryčių, pietų bei vakarienės.

Pusryčiai: tirštasis kokteilis iš vandens, banano, kelių datulių, špinatų lapų, linų sėmenų, kakavos ir cinamono. Pietūs: mėgstamais prieskoniais pagardinta orkaitėje kepta saldi bulvė, įdaryta tofu, valgoma su raugintais kopūstais, ridikėliais, paprikomis. Vakarienė: troškinys iš raudonųjų pupelių, rudųjų ryžių, pomidorų, alyvuogių, pagardintas indiškais prieskoniais ir valgomas su salotomis.

Saulė Mažeckienė

4Fo Studio nuotraukos