Vedose pateikiamos žinios yra mokslas

man-astrology

Mokslu yra vadinamas kryptingas ir metodiškas realybės srities tyrinėjimas, grindžiamas patvirtinamais, pakartojamais ir pritaikomais rezultatais. Kitaip tariant, mokslas iškelia teiginius apie mus supančią realybę ir mėgina tuos teiginius pagrįsti įvairiais eksperimentais. Deja, net šiuolaikinis mokslas vis dažniau formuoja teiginius, kurių tikrumo dėl pernelyg didelės duomenų apimties ar neegzistuojančios metodikos pagrįsti realiais eksperimentais nesugeba. Vis dažniau griebiamasi kompiuterinio modeliavimo. Bet šis metodas tik imituoja tam tikrą realybės dalį ir daro tai ne visada teisingai.

Paprastai mokslinis pažinimas yra priešinamas aklam, fanatiškam tikėjimui. Vis dėlto šiame straipsnyje nesivelsime į filosofines diskusijas, ką derėtų laikyti mokslu, o ką tikėjimu. Svarbiau paminėti tai, kad Vedose pateikiamos žinios turi būti vadinamos mokslu. Jos atitinka reikalavimus, keliamus mokslui: Vedose pateikiama detali informacija apie daugelį realybės sričių, be to, šios žinios yra detaliai tyrinėjamos ir pagrindžiamos skirtingais „Upanišadų“ (senoviniai Indijos traktatai, skirti nagrinėti meditaciją ir filosofiją) tekstais. Vedose pateikiama išsami metodika, kaip pasiekti tyrimo rezultatą, taip pat nurodomi pavyzdžiai, įrodantys, kad rezultatai yra pakartojami.

Galima būtų prieštarauti, kad Vedose daugiausia dėmesio skiriama temoms, tradiciškai priskiriamoms tikėjimo, o ne mokslo sričiai. Tačiau ir šiuolaikinis mokslas tyrinėja sritis, kurios ribojasi ir glaustai siejasi su nežinomybe bei tikėjimu. Mokslo, kaip žmogaus pažinimo siekio, prigimtis yra veržimasis į nepažintas ar sunkiai pažinias erdves. Paradoksalu, tačiau ne visada mokslininkai būna pakankamai drąsūs į šias erdves giliai skverbtis. Tokios mokslo šakos kaip psichologija, istorija, estetika, filosofija vargiai operuoja moksliniais faktais – veikiau hipotezėmis, kurios, kaip žinia, yra ne kas kita, kaip tikėjimo faktas. Netgi tos mokslo šakos, iš kurių tikimės didesnio tikslumo ir svarios argumentacijos, dažnai negali tuo pasigirti.

Kitas mokslinio tikėjimo paradigmos pavyzdys yra požiūris į sąmonės reiškinį. Nors kiekvienas žmogus – mokslininkas taip pat – žino, kad turi sąmonę, t. y. galią suvokti aplinką ir save, moksliniu požiūriu šis reiškinys neegzistuoja arba kelia daug diskusinių klausimų. Kitaip tariant, mokslininkas, tyrinėjantis sąmonę, turi paneigti jos buvimą, moksliniais metodais neradęs jos egzistavimo požymių, bet tuo pat metu (kaip asmenybė) suvokdamas, jog jis pats turi sąmonę.

Panašūs paradoksai kelia mintis, kad šiuolaikinis mokslas, bijodamas atsidurti tikėjimo srityje, neatlieka funkcijos, kuri jam tradiciškai yra priskiriama. Vedos be jokios baimės tyrinėja reiškinius, kurių paprastai taip bijo racionalizmu tikintys mokslininkai. Dauguma Vedose nagrinėjamų klausimų kaip tik ir yra susiję su sąmone ar kitais asmenybės aspektais – su tomis sritimis, kurių dažnai vengiama „racionaliajame moksle“. Apibendrinant galima pasakyti, kad Vedas nagrinėjantis mokslininkas drąsiai žengia ten, kur nedrįsta kojos kelti mokslininkas empirikas. Dėl tokios savo drąsos Vedų tyrinėtojas neretai empiriko yra vadinamas nemokslišku.

Saulius Domarkas

Pasidalinkite su kitais!