Organizuodami jau penktą „Masters of Calm“ vasaros festivalį, gilinamės į vaišinimo temą. Tikėdami, kad sotus žmogus laimingesnis, kad vaišingumas kurią bendrystę ir primena žmonėms tarpusavio brolystę, šiemet festivalyje žadinsime vaišingumo dvasią ir visus dalyvius bei svečius vaišinsime maistu. O kaip svečias buvo vaišinamas įvairiose tradicijose ir kultūrose, domimės? Šįsyk bendraujame su etnologe Egle Plioplienė, kuri pasakoja apie vaišinimo kultūrą lietuvių tradicijoje ir išskiria esminius jos akcentus.

Svečias į namus – tai tarsi Dievas į namus

„Tradiciškai lietuviai į namus užklydusį svečią priimdavo tarsi į namus atėjusį Dievą, – pasakojimą pradeda Eglė Plioplienė. – Pasodinti prie stalo, pamaitinti ir pavaišinti buvo savaime suprantamas dalykas, nekildavo jokių abejonių, kaip elgtis į namus pasibeldus nelauktam, neprašytam ar net nežinomam svečiui. Ši tradicija, matyt, atėjusi dar iš labai senų laikų.

Jei, pavyzdžiui, dabar ubagus suvokiame kaip neturtingus žmones, kuria „ubagauja“ iš nepritekliaus, tai pažvelkime į šio žodžio prasmę. Slavų kalba žodžių junginys „u boga“ reiškia „pas Dievą“, čia galima rasti ir užuominų ir į mūsų kunigijos senąją namų ar šventų vietų lankymo tradiciją… Mes dabar galvojame, kad piligriminės kelionės turi būti kažkur toli, o iš tikrųjų pas mus Lietuvoje buvo vaikštoma po senąsias šventietes. Taigi svečio ar ubago pavaišinimas tolygus Dievo malonei, nes Aukščiausiasis tikrai atlygindavo kiekvienam, pasirūpinusiam svečiu.

Į namus užėjęs ir pamatęs, kad visi prie stalo susėdę, svečias sakydavo: „Skalsink Dieve“, o visi susėdę už stalo sakydavo: „Prašau“, ir kviesdavo prisėsti. Vieni kitiems linkėdavo skalsos – kad būtų ne tik skanu, bet ir brandu, daug“, – pasakoja pašnekovė.

Stalas –viena švenčiausių vietų namuose

Kitas akcentas, kurį išskiria etnologė– tai stalas.„Stalas, kaip simbolis, mūsų tradicijoje yra viena švenčiausių namų vietų, nes valgis suvokiamas ne tik kaip maistas, bet ir kaip auka. Apie tai byloja ir ritualai, kurie buvo atliekami prieš valgant. Juk ir dabar prieš valgį pasimeldžiama, kokią religiją beišpažintum. Padėkojama Dievams, kad davė mums tai, ką dabar turime ant stalo… Kaimo troboje stalas stovėdavo garbingiausioje vietoje namuose, čia pat būdavo ir šventasis kampas su paveikslais.

Stalas naudotas įvairiems ritualams. Pavyzdžiui, ant stalo trumpam būdavo padedamas iš bažnyčios po krikšto parvežtas kūdikis ir jam buvo paberiama truputis duonos palinkint, kad jis visuomet būtų sotus. Vestuvių ar laidotuvių apeigų metu stalas taip pat buvo labai svarbus. Kitur ant stalo žmogus ir pašarvojamas buvo… Jis naudotas netgi maginiams tikslams – pavyzdžiui, jei pavogtas arklys, tai stalo kojas surišdavo ir būdavo tikima, kad arklys netrukus atsiras.  Na, ir žinoma, aplink stalą vyko ir tebevyksta svarbiausi mūsų susėdimai, čia dėliojamos vaišės. Stalas visuomet turėjo tam tikrą organizuotą tvarką, ir netgi dabar užstalė tebeturi tam tikrus savo konkrečiusritualus, kurių reikia paisyti.

Beje, lietuviai turėjo tokių tradicijų, kaip antai pirmųjų kasnelių numetimas ant žemės ar pirmųjų gurkšnių nupylimas, tai buvo tarsi auka Dievams, vėlėms, kai būdavo sakoma: „Tau, o žemininkai, mūsų Dieve. Priimk mūsų auką ir maloningai valgyki mūsų valgius.“ Tai – taip pat vaišinimo veiksmas“, – šypsosi pašnekovė.

Kaip dar vieną svarbų dalyką Eglė Plioplienė išskiria sambarius. Sambariai – tai sėjos baigimo ar derliaus nuėmimo pabaigtuvių šventės proga organizuojamos suneštinės vaišės., kuriose dalyvauti buvo kviečiami visi, nepriklausomai nuo amžiaus ir socialinės padėties, kartais buvo kviečiami dalyvauti ir ne to kaimo gyventojai. Išpuošiamos trobos, kiemai, sodai… Sambariai prasidėdavo talka, o pasibaigdavo suneštinėmis vaišėmis, kai vėlgi būdavo kartu susėdama aplink stalą. Moterys labiau rūpindavosi valgiais, o vyrai – gėrimais.

Duona, medus ir obuoliai – pagrindinės vaišės

Duona – tai pirmasis dalykas, kuriuo buvo vaišinamas kiekvienas svečias, ji lietuvių tradicijoje turi ypatingą svarbą. „Duona minima visur – tiek ant kertinio akmens būdavo padėdama iškepta apeiginė duona, tiek ji buvo duodama į kelionę išlydint samdinį ar darbininką… Tik įdomu, kad tokiu atveju duonos kampą nupjaudavo ir prie tos duonos pridėdavo kitos duonos kampą, kad samdinys ar tas, kuris iškeliauja, neišsineštų duonos iš namų… O šiaip duona vyrauja daugumoje papročių, apeigų. Paprastas pavyzdys – jungtuvės, kai jaunikius sutinka su duona ir druska…

Svečias visų pirma vaišinamas duona, o paskui jau atsiranda medus, kartais ir sūris, tuomet patiekiami duona su medumi, sūris su medumi… Taip pat kiekvienuose namuose būdavo ir obuolių, kuriais taip pat buvo vaišinama. Taigi pagrindiniai vaišių segmentai – tai duona, medus ir obuoliai.

Įdomu, kad, pavyzdžiui, jeigu gaminama Kūčių vakarienė, tai valgiai paskirstomi taip, kad pamaitintų visus dvasių pasaulius. Čia galima būtų pasitelkti gyvybės medžio analogiją. Tamsios spalvos valgiai skirti šakniniam pasauliui. Vidurinių tonų (geltonieji, raudonieji) – tarsi medžio liemens pasauliui, o šviesūs ar gelsvi, balsvi valgiai (apeiginis geriausios rūšies miltų pyragas, medus ir t.t.) – šakų pasauliui, medžio viršūnei. Interpretuoju, bet gali būti, kad ir svečias būdavo vaišinamas atitinkamai pagal jo rangą“, – pasakoja Eglė Plioplienė.

Parengė: festivalio savanorė Adrė Zakrauskaitė.

Daugiau apie vaišinimo iniciatyvą ir kvietimas tapti jos dalimi: www.mastersofcalm.lt/#vaisinimas