Anksčiau rašėme…

Vaiko vystymosi ypatumai.

Šiuolaikinė pedagogika tebestovi ant tų pamatų, kurie buvo padėti XIX a., kai ne tik dar nebuvo vaiko psichologijos, bet apskritai psichologija, kaip mokslas, buvo ką tik gimusi. Į vaiką buvo žiūrimą kaip į mažą nesubrendusį suaugusįjį.

Vaikas nėra nesubrendęs suaugęs. Vaikas iš esmės yra kitoks. Ir tai, kas tinka suaugusiam žmogui, gali netikti ir net kenkti vaikui. Pagrindiniai vaiko ir suaugusiojo skirtumai glūdi sąmonėje bei mąstymo ypatybėse. Vaiko mąstymas yra vaizdinis – emocinis, o suaugusiojo loginis – racionalus. Žymiausias vaikų psichologas J. Piaget (Pjažė) vaiko mąstymą pavadino stebuklingu, t. y. panašiu į mąstymą pasakų veikėjų, kuriems pasaulis yra gyvas ir paklusta jų žodžiams. Ontogenezė pakartoja filogenezę, – sakoma Hekelio dėsnyje. Vaiko vystymasis pakartoja žmonijos sąmonės vystymąsi. Todėl vaikai taip mėgsta pasakas, jas supranta, ir jos jiems yra būtinos, – kad vaikas išaugtų psichologiškai pilnavertė asmenybė.

Vaikams pasakas aiškinti nebūtina. Jie jas suvokia vaizdiniu mąstymu, priešingai suaugusiems, kurie mąsto logiškai. Svarbu tik tai, kad būtų papasakota visa pasaka iš karto, nes ji yra nedaloma visuma.

Maždaug iki 10-ies metų vaiko mąstymas yra vaizdinis – emocinis. Tik apie aštuntuosius metus pamažu pradeda vystytis suaugusiems būdingas loginis mąstymas. Suaugusio mąstyme pirmiausiai eina mintis, perteikianti informaciją abstrakčiomis sąvokomis, po to sužadinamas jausmas ir tik tada sukyla noras, verčiantis žmogų veikti. Vaiko mąstymas prasideda nuo kokio nors veiksmo, poelgio, daikto pergyvenimo ir stebėjimo. Kai vaikas ką nors stebi, tai nėra pasyvus stebėjimas, bet aktyvus psichinis procesas. Vaikas mintimis neišreikš to, ką pastebėjo, tačiau pakartos mėgdžiodamas veiksmus. Toliau poelgį ar veiksmą vaikas pergyvena emocionaliai ir sujungia save su veiksmu. Vaiko mąstymas tolygus jo veiksmui. Tik vėliau, vėlyvoje vaikystėje, vaiko sąmonėje atsiranda mintys kaip ir suaugusiems. Vaikai mąsto netgi garsiai, kitaip sakant, „išoriškai“. Suaugusiems atrodo, kad vaikai labai daug šneka, tiesiog be perstojo. Tačiau tai yra natūralus vaiko mąstymas.

Gimusio vaiko sąmonė maždaug iki metų yra senose, vadinamose reptilinėse (roplių) smegenyse. Vaikui vystantis, tarp 1-4 metų jo sąmonė palaipsniui pereina į limbinę smegenų dalį, į viduriniąsias smegenis, kurios yra atsakingos už emocijas. Limbinė smegenų dalis yra susieta su širdimi. Labai svarbu, kad šis ryšys nebūtų pažeistas. Dar vėliau, tarp 5 ir 14 metų, vaiko sąmonė pagaliau persikelia į naująsias smegenis – raukšlėtąją smegenų žievę.

Pirmieji septyneri vaiko gyvenimo metai – tai intuityvus, emocinis sąmonės vystymosi laikotarpis – priešloginis tarpsnis. Panašiai, kaip augalas nuosekliai praeina visus epigenetinius vystymosi tarpsnius, taip ir vaikui reikia nuosekliai praeiti visą gamtos ar Kūrėjo numatytą vystymosi programą. Negalima skubinti vaiko brandos, nes vaikui reikia vaikystės.

Prieš gerą pusšimtį metų pedagogika su savo programomis sutrikdė priešloginį vaiko vystymosi periodą. Ankstyvas loginio mąstymo brukimas paankstino lytinį brendimą, nes suaktyvino tuos smegenų procesus, kuriems, pagal Kūrėjo planą, skirta prabusti gerokai vėliau – apie 11-12 vaiko gyvenimo metus. Vydūnas yra rašęs, kad ankstyvas protavimas žadina lytines liaukas. Gamtos dėsnis toks: greitesnis brendimas – trumpesnis gyvenimas. Įdomu, kur mes skubame šiais visuotinio nerimo laikais? Genami noro visko daugiau turėti ir nerimo, kad kiti neaplenktų, mes skubiname ir savo vaikus greičiau subręsti. Pavogtos vaikystės laikai – tai dar vienas šių laikų apibūdinimas.

Daugumos šiandieninių auklėjimo problemų nebūtų, jei mes, suaugusieji, padėtume įgyvendinti tą vystymosi planą, kuris yra užkoduotas kiekviename vaike. Tačiau argi mes pasitikime Kūrėjo planais? Jau keičiame augalo genus, žadama keisti ir žmogaus. Įdomu, kokių problemų tada sulauksime?

Aleksandras Žarskus 

Laukite tęsinio…

Vydija.lt