Anksčiau rašėme…
Pagrindiniai vaiko poreikiai.
Būti žmogumi reiškia kam nors priklausyti, būti susietu visų pirma su mama, šeima, gimine, tauta, gamta ir su Dievu. Visuomenėje, kur pagrindinės vertybės yra daiktai ir pinigai, ryšio alkis yra ypač didelis. Vis daugiau žmonių nebejaučia tikrojo ryšio. Žmonės jaučiasi vieniši ir atstumti, nes tarpusavio ryšiai dažniausiai būna pagrįsti baime, godumu ar nuosavybės jausmu. Tačiau tikrasis Ryšys nereiškia nuosavybės, jis atsiranda iš vidaus ir yra sugebėjimas maloniai priimti ir pasitikėti.
Ryšio ilgesys gyvuoja nuo senų senovės ir yra žmogaus prigimties branduolys. Labiausiai bauginantis dalykas yra visiškas atskyrimas. Tokįatskyrimą vadiname pragaru. Gražiausias visų religijų vaizdinys yra tobulo ryšio vieta – dangus, rojus, nirvana, t. y. ten, kur nebėra atskyrimo. Kai žmogaus ryšys su pasauliu atitinka jo prigimtį ir svajones, širdis randa pasitenkinimą, o siela – ramybę. Tada galima pasinerti į ieškojimų džiaugsmą ir riziką, galima gyventi džiaugsmingai, veržliai, jautria širdimi. Ir priešingai, kai esi atskirtas, atstumtas ar nepageidaujamas, gyvenimas neišvengiamai siaurėja iki vienintelės minties, – kad esi atstumtas, – ir žmogus iš visų jėgų stengiasi tokią padėtį keisti.
Žemiškųjų ryšių pradžia yra motinos – kūdikio santykiai, tačiau jie priklauso nuo tėvo ir motinos ryšio. Motinos ir kūdikio santykiai yra visų tolimesnių būsimo žmogaus ryšių, kurie ateityje užsimegs jo gyvenime, pagrindas ir pavyzdys. Šie santykiai gali būti arba susivienijimo, arba prieraišūs. Dar juos galima pavadinti saugiu ir nesaugiu prieraišumu. Susivienijimo santykiai formuojasi, kai nepažeidžiami Kūrėjo nustatyti prigimtiniai motinos – vaiko ryšiai, o prieraišūs santykiai klostosi, kai kaip nors pažeidžiamas gyvybės atėjimo į žemę planas. Susivienijimo santykiai būdingi pirmykštėms kultūroms, o civilizuotose tautose, kur pažeidžiamas prigimtinis vaiko ir motinos ryšys, dažniau susiklosto baime ir nuosavybės jausmu grįsti prieraišūs santykiai. Štai kodėl civilizuoti žmonės, kurie yra susirišę daugybe išorinių ryšių, viduje dažniausiai jaučiasi vieniši ir atstumti.
Ryšys teikia saugos jausmą, iš kurio kyla žmogaus vidinė galia ir pasitikėjimas gyvenimu. Dėl šio ryšio galima ištverti išorinį spaudimą ir sumaištį, nes po kojomis jaučiamas tvirtas pagrindas. Kai tai pažeidžiama, tampame nerimastingi, lengvai sužeidžiami ir šalti. Taip yra suaugusiųjų pasaulyje, o ryšio netekęs kūdikis yra beveik pasmerktas – taip tvirtinama šiuolaikinėje psichologijoje. Trumpai sakant, geras ryšys patenkina ne tik fiziologinius, bet ir psichologinius, bei dvasinius kūdikio poreikius.
Aleksandras Žarskus
Laukite tęsinio…
Susiję Straipsniai