Anksčiau rašėme…

Pagrindiniai vaiko poreikiai.

Būti žmogumi reiškia kam nors priklausyti, būti susietu visų pirma su mama, šeima, gimine, tauta, gamta ir su Dievu. Visuomenėje, kur pagrindinės vertybės yra daiktai ir pinigai, ryšio alkis yra ypač didelis. Vis daugiau žmonių nebejaučia tikrojo ryšio. Žmonės jaučiasi vieniši ir atstumti, nes tarpusavio ryšiai dažniausiai būna pagrįsti baime, godumu ar nuosavybės jausmu. Tačiau tikrasis Ry­šys ne­reiš­kia nuo­sa­vy­bės, jis at­si­ran­da iš vi­daus ir yra su­ge­bė­ji­mas ma­lo­niai pri­im­ti ir pa­si­ti­kė­ti.

Ry­šio il­ge­sys gy­vuo­ja nuo se­nų se­no­vės ir yra žmo­gaus pri­gim­ties bran­duo­lys. La­biau­siai bau­gi­nan­tis da­ly­kas yra vi­siš­kas at­sky­ri­mas. To­kįat­sky­ri­mą va­di­na­me pra­ga­ru. Gra­žiau­sias vi­sų re­li­gi­jų vaiz­di­nys yra to­bu­lo ry­šio vie­ta – dan­gus, ro­jus, nir­va­na, t. y. ten, kur ne­bė­ra at­sky­ri­mo. Kai žmo­gaus ry­šys su pa­sau­liu ati­tin­ka jo pri­gim­tį ir sva­jo­nes, šir­dis ran­da pa­si­ten­ki­ni­mą, o sie­la – ra­my­bę. Ta­da ga­li­ma pa­si­ner­ti į ieš­ko­ji­mų džiaugs­mą ir ri­zi­ką, ga­li­ma gy­ven­ti džiaugs­min­gai, ver­žliai, jaut­ria šir­di­mi. Ir prie­šin­gai, kai esi at­skir­tas, at­stum­tas ar ne­pa­gei­dau­ja­mas, gy­ve­ni­mas ne­iš­ven­gia­mai siau­rė­ja iki vie­nin­te­lės min­ties, – kad esi at­stum­tas, – ir žmo­gus iš vi­sų jė­gų sten­gia­si to­kią pa­dė­tį keis­ti.

Že­miš­kų­jų ry­šių pra­džia yra mo­ti­nos – kū­di­kio san­ty­kiai, tačiau jie priklauso nuo tėvo ir motinos ryšio. Motinos ir kūdikio santykiai yra vi­sų to­li­mes­nių bū­si­mo žmo­gaus ry­šių, ku­rie ateityje už­si­megs jo gy­ve­ni­me, pa­grin­das ir pa­vyz­dys. Šie san­ty­kiai ga­li bū­ti arba su­si­vie­ni­ji­mo, ar­ba prie­rai­šūs. Dar juos ga­li­ma pa­va­din­ti sau­giu ir ne­sau­giu prie­rai­šu­mu. Su­si­vie­ni­ji­mo san­ty­kiai for­muo­ja­si, kai ne­pa­žei­džia­mi Kū­rė­jo nu­sta­ty­ti pri­gim­ti­niai mo­ti­nos – vai­ko ry­šiai, o prie­rai­šūs san­ty­kiai klos­to­si, kai kaip nors pa­žei­džia­mas gy­vy­bės at­ėji­mo į že­mę pla­nas. Su­si­vie­ni­ji­mo san­ty­kiai bū­din­gi pir­mykš­tėms kul­tū­roms, o ci­vi­li­zuo­to­se tau­to­se, kur pa­žei­džia­mas pri­gim­ti­nis vai­ko ir mo­ti­nos ry­šys, daž­niau su­si­klos­to bai­me ir nuo­sa­vy­bės jaus­mu grįs­ti prie­rai­šūs san­ty­kiai. Štai ko­dėl ci­vi­li­zuo­ti žmo­nės, ku­rie yra su­si­ri­šę dau­gy­be iš­ori­nių ry­šių, vi­du­je daž­niausiai jau­čia­si vie­ni­ši ir at­stum­ti.

Ry­šys tei­kia sau­gos jaus­mą, iš ku­rio ky­la žmo­gaus vi­di­nė ga­lia ir pa­si­ti­kė­ji­mas gy­ve­ni­mu. Dėl šio ry­šio ga­li­ma iš­tver­ti iš­ori­nį spau­di­mą ir su­maiš­tį, nes po ko­jo­mis jau­čia­mas tvir­tas pa­grin­das. Kai tai pa­žei­džia­ma, tam­pa­me ne­ri­mas­tin­gi, leng­vai su­žei­džia­mi ir šal­ti. Taip yra su­au­gu­sių­jų pa­sau­ly­je, o ry­šio ne­te­kęs kū­di­kis yra be­veik pa­smerk­tas – taip tvir­ti­nama šiuo­lai­ki­nėje psi­cho­lo­gi­joje. Trumpai sakant, geras ryšys patenkina ne tik fiziologinius, bet ir psichologinius, bei dvasinius kūdikio poreikius.

Aleksandras Žarskus 

Laukite tęsinio…

Vydija.lt