Radhanatha Svamis: Užuojautos savybė

c21 (1)o

Radhanatha Svamis – žymus bhakti jogas, dvasinis lyderis ir pavyzdys, siekiantis atskleisti praktinį šventųjų tradicijų pritaikymą. Savo mokymais jis skatina sutelkti dėmesį į bendrą visų išoriškai skirtingų religijų ir dvasinių kelių esmę. Šiandien Radhanatha Svamis reguliariai keliauja po Indiją, Europą, šiaurės Ameriką, dalindamasis bhakti-jogos išmintimi. Paskutinius dvidešimt penkerius metus jis vadovauja ISKCON bendrijos vystymuisi bei yra inicijavęs keletą plačiai pripažintų socialinių projektų. Tarp jų – “vidurdienio maitinimas”, projektas, kurio nariai kasdien paruošia 260 000 porcijų šventinto vegetariško maisto Mumbajaus lūšnynų vaikams. Radhanatha Svamis taip pat dirbo įkuriant misionieriškas ligonines, ekologiškus ūkius, mokyklas ir ašramus, našlaičių prieglaudą ir skubios pagalbos programas visoje Indijoje.

Visų mūsų pagrindinis poreikis – meilė. Kiekviena gyvoji būtybė ieško malonumo – nuo nereikšmingų vabzdžių iki karalių ir ministrų. Visi siekia pasitenkinimo, bet yra tik vienas malonumo šaltinis, galintis pasiekti širdį. Tai širdies poreikis mylėti ir būti mylimam. Jusliniai patyrimai, šlovė ir turtai gali paliesti mūsų protą ir jausmus, bet iš tikrųjų nepaliečia širdies. Kas iš to, kad būsite visa ko žemėje savininkas, jei būsite vienintelis tos žemės gyventojas? Nebus nieko, kas jus mylėtų, ir nieko, ką galėtumėte mylėti jūs. Mums reikia meilės. Tai mūsų prigimtis.

Vienas dalykas, bendras visiems dvasiniams keliams, tai gailestingumo, užuojautos savybė. Tas, kuris iš tiesų eina dvasinio tobulėjimo keliu, yra gailestingumo „instrumentas“. Budizme vienas pagrindinių principų, kurių mokė Viešpats Budha, buvo ahimsa. Tai reiškia neprievarta, pagarba visų gyvų būtybių gyvenimui, laisvei ir laimės paieškoms.

Džainizmo atstovai yra labai griežti vegetarai, nes stengiasi naudoti kuo mažiau prievartos prieš kitus. Savo dvasinių paieškų metu keliaudamas Irane, Ramadano mėnesio metu studijavau islamą su nuostabiu Korano žinovu. Jis sakė man, kad musulmonai laikosi Ramadano pasninko tam, kad ugdytųsi gailestingumą. Jis pasakojo, kad žmonės alksta, nes neturi pinigų. Aukoti jiems tam, kad būtume atleisti nuo sąžinės „mokesčių“, yra gerai, bet tai iš tikrųjų nepatenkina širdies. Aukoti labdarai dėl „gero vardo“ yra gerai, bet tai nepaliečia mūsų širdies. Bet jei aukojame todėl, kad jaučiame kažkieno kito kančią ir iš meilės tikrai norime padėti tam žmogui, tai yra tikroji labdara. Jis pasninkavo, norėdamas patirti, kas yra bado kančia, kad pamatęs alkstantį jaustų jam užuojautą. Pati aukščiausia ir didžiausią malonumą teikianti tarnystė, kurią galime pasiūlyti, tai būti pasiruošusiems priimti nepatogumus ir sunkumus tam, kad parodytume rūpestį ir gailestį kitam.

Radhanatha Svamis

Iš anglų kalbos vertė Milvydė Paškevičiūtė

Redagavo Lina Šimelionytė