Bhagavad-gitoje yra sakoma, kad iš daugelio tūkstančių žmonių tik keli klausia savęs: „Kodėl reikia kentėti?“ Niekas nenori patirti kančių, bet visi priversti su jomis susidurti. Netrokštame nei per didelio karščio, nei per didelio šalčio, bet turime iškęsti varginančią kaitrą ir geliantį speigą. Nenorime justi troškulio, badauti, senti, sirgti ir mirti. Tikrosios gyvenimo problemos yra gimimas, senatvė, ligos ir mirtis. Niekas šiame pasaulyje negali jų išvengti.

Nepaisant materialių patogumų, ekonominės plėtros ir mokslo pažangos, visus kankina nerimas. Vakarų valstybės pasiekė materialios civilizacijos apogėjų, bet žmonės vis tiek nėra patenkinti. Vyriausybėms sunku pažaboti nusikalstamumą, narkomaniją, ištvirkavimą ir taip toliau. Kuomet civilizacija nusigręžia nuo Dievo ir žmonės pavirsta žiurkėmis, ieškančiomis tik pinigų ir sekso, gyvenimas tampa pragariškas.

Privalome suvokti, kad juslių tenkinimas yra skirtas gyvuliams, o juslių kontrolė – žmonėms. Tapasya, askezė, gali mus apvalyti ir sugrąžinti amžiną gyvenimą.

Tik būdami žmogaus kūne turime pakankamai intelekto paklausti: „Kas bus po mirties? Koks tikrasis mano gyvenimo tikslas?“ Tai apibūdinama kaip brahma jijnasa, teiravimasis apie save ir Dievą. Pirmasis Vedantos aforizmas teigia: athato brahma jijnasa – „Dabar, pasiekęs žmogaus kūną, privalai klausti apie Absoliučią Tiesą.“

Žmogaus kūnas sulyginamas su tvirta valtimi, kuria galima perplaukti materialaus pasaulio vandenyną ir pasiekti Dievo Karalystę. Vedų raštai yra lyg palankus vėjas. Dvasinis mokytojas – patyręs kapitonas, sugebantis vairuoti valtį ir nuplukdyti ją į pageidaujamą tikslą. Tas, kas nepasinaudoja šia galimybe pasiekti beribę dvasinę palaimą, apgaudinėja save ir pražudo savo sielą.

Taigi, kančių priežastis ir tikrasis gyvenimo tikslas yra tinkama tema klausimams.

Dhirašanta Gosvamis