Mūsų gyvenimas yra kelionė, kurioje kiekvieną dieną keičiamės to net nejausdami. Kiekvienos dienos patirtis mums palieka pėdsaką, kol vieną dieną įvykęs įvykis ar sutiktas žmogus kažkurią iš mūsų savybių išvelka į dienos šviesą, išpurto ir įdeda jau visai kitokią. Tada ateina toks nepatogumo jausmas, kad kažkas yra ne taip, kažkas yra svetimo, kitais žodžiais tariant, kažkas yra mums nepažįstamo, naujo.

Gyvenimas mus moko ir neleidžia rinktis, nes, jeigu galėtų, žmogus tikriausiai iš viso savęs nekeistų teigdamas: „Aš esu toks – geriausia savo asmenybės versija“. Juk mes visi taip ir galvojame. Kasdien stengiamės būti geresniais arba įsimylėję vieną iš savo savybių „užmiegame“, tuomet mums jau niekas nepasakys, kad mūsų taip mylima savybė nėra gera. O tikriausiai ji ir yra gera, tik kitam žmogui nepriimtina, nes jo galbūt mylima savybė yra visai priešinga tavajai. Ir jeigu kitas žmogus mums svarbus, mes jį iškviečiame į „žodžių dvikovą“, kurioje kiekvienas turi milijoną argumentų savo teisybės pusėn. O kodėl taip yra? Nes, jeigu laimėsime ir toliau galėsime leisti sau „miegoti“ pasitvirtinę, jog mūsų pačių sukurta tiesa yra ne išpūstas muilo burbulas. Jei esame teisūs, mums nereikia vargti mėginant keisti savybes. Verta pakovoti? Tiesa…

Tačiau jeigu pralaimime ir mums svarbus kitas žmogus, sunerimstame. Tuomet pradedame jaustis negerai, nes esame taip prisirišę prie savo savybių, kad bijome įsileisti naujas, kurios mums lyg šiol atrodė tokios keistos kituose žmonėse. Bijome prarasti save, esame įsikabinę savo, kaip nekintančios asmenybės paveikslo. Ir ta baimė yra pagrįsta nežinomybe, kurios žmogus visada, jeigu gali, stengiasi išvengti. Mes nežinome, kaip naujos asmeninės savybės mus pakeis, nebent turime aiškią viziją, dėl ko tai darome ir ką mums tai duos.  Žmogus visais laikais rinkosi saugesnį kelią.

Noriu visus padrąsinti nebijoti keistis, paleisti savo paveikslą ir suteikti sau asmeninę laisvę būti kintančia asmenybe, kuri vieną asmeninę savybę gali pakeisti kita, atnešdama į gyvenimą daugiau spalvų ir naujų patyrimų. Būkime atviri, nelaukime, kol gyvenimas privers mus pasikeisti. O jis tikrai anksčiau ar vėliau privers.  Kai tik pradedame leisti sau keistis į mūsų gyvenimus pradeda ateiti reikalingi žmonės, situacijos. O išmoktos naujos savybės atneša didžiausią dovaną – kitų supratimą, nes tik patys turėdami panašią patirtį, galime suprasti kitą. Nors ir toks mūsų suvokimas artimas iliuzijai, tačiau tai ryškiausia versija, kurią galime pasiekti būdami žmonėmis. Pasitikėkime, jog einame savo autentišku tobulėjimo keliu, kuriame kartais reikia kažką prarasti, kad atrastume kažką naujo. Tas kelias yra vertas, jog jau šiandien žengtume juo vieną žingsnį į spalvingesnį rytojų. Į platesnį žmogaus suvokimą. Gyvenime esame tuo, kuo norime būti ir tuo, kuo leidžiame sau būti.

Būkite drąsūs,

su meile Viltarė