„Kaip žinoti, kad pasirinkau tinkamą darbą, jeigu visada į galvą lenda mintis, kad norėčiau studijuoti visai kitką? Tik kad jau esu nebe 20-ies metų… Ačiū. Martynas“

Kai iškyla tokie klausimai, kaip kad „ar aš dirbu man tinkantį darbą?“, vertėtų paklausti savęs: „ar aš myliu savo darbą? Ar aš laimingas savo veikloje ir noriu, kad mano darbas padarytų laimingus kitus? Ar aš dirbu tik tam, kad išgyvenčiau, o gal noriu, kad mano darbas būtų vertingas kitiems? Ar vos tik atėjęs į darbą pirmadienį laukiu penktadienio? Ar dažnai darbe žiūriu į laikrodį ir laukiu pertraukos? Ar dirbu pagal savo pašaukimą, ar tik dėl to, kad reikia?“

Trumpai papasakosiu savo patirtį. Nuo pat jaunystės galvojau, kaip ir daugelis, kur uždirbti daugiau pinigų. Jauno žmogaus norai – dideli, o kantrybės praktiškai nulis. Esamoje visuomenėje norisi visko čia ir dabar. Gyvenau taip kurį laiką. Vis „bėgdavau paskui pinigus“, tikėjau, kad būsiu laimingas, kai uždirbsiu daug.

Šiandien dauguma visuomenės jaunimo yra klaidinama, kad tik pinigai padarys juos laimingais. Pagal statistiką, abiturientai ieško gerai apmokamos profesijos, o ne savo pašaukimo. Kodėl tiek mažai kalbama apie pašaukimą?

Taigi, kas tas pašaukimas, ar verta jo apskritai ieškoti, ar geriau tiesiog susirasti saugų, gerai apmokamą darbą su garantijomis?

Kada į mano galvą pradėjo belstis tokios mintys, kad kiekvienas žmogus šiame gyvenime yra neatsitiktinai ir kad mes atėjome čia ne tik išgyventi, bet ir nuveikti kažką naudingo, pradėjau ieškoti atsakymų, kas aš ir kokia šio gyvenimo prasmė?

Pasirodo, pagal Vedų psichologiją yra keturi žmonių tipai:

1. Vadovai, organizatoriai.
2. Mokytojai, išminčiai, patarėjai.
3. Verslininkai, prekybininkai.
4. Darbininkai, amatininkai, meistrai.

Kai tai sužinojau, mano viduje pasidarė ramiau. Kodėl? Todėl, kad visą gyvenimą bandžiau dirbti įvairius darbus ir niekaip nesisekė. Nesisekė statybose, taip pat nesisekė, kai bandžiau kurti verslą. Tuomet galvodavau, kad esu nevykėlis, nes maniau, kad nieko nesugebu. Kažkiek sekdavosi organizuoti kai kuriuos darbus, bet kai reikėdavo duoti nurodymus kitiems, savo viduje jausdavausi nepatogiai.

Kai sužinojau, kad yra minėtos keturios prigimtys, man viduje pasidarė aiškiau ir ramiau dėl savo pašaukimo. Tada pradėjau ieškoti  šios srities žinovų, kad jie padėtų ir paaiškintų mano prigimtį, patvirtintų mano vidines abejones. Tai buvo svarbus žingsnis, kuris leido geriau pažinti ir suprasti save ir savo pašaukimą.

Kai gavau atsakymus, atėjo vidinė ramybė ir supratimas, kad mes visi esame skirtingi ir jeigu tavo prigimtis nėra, pavyzdžiui, verslininko – tu esi normalus žmogus. Ir visai nesvarbu, ką kalba kiti, kad jei nebūsi tuo ar anuo, tai tikrai pinigų neuždirbsi.

Savęs pažinimas labai svarbus žingsnis. Tas, kuri atlieka veiklą pagal savo pašaukimą, tampa laimingas pats ir padaro laimingais kitus. Ir visai nesvarbu, kokios srities specialistas jis yra. Toks žmogus dažniau galvoja apie savo pareigas, bet ne apie rezultatą.

Kitas žingsnis, kuris padėjo rasti vidinę ramybę, buvo, kai keliose paskaitose išgirdau, kad mes esame Dievo tarnai.  Na, ne ta blogąja prasme – tarnai, baudžiauninkai. Daugeliui šis žodis asocijuojasi su baudžiava, bet čia turima omenyje visai ne tai. Tiesiog Kūrėjas mus myli ir jeigu mes tarnaujame Jam, tuomet ir patys tampame laimingi.

Ką tai reiškia? Yra toks pasakojimas apie kūną ir skrandį. Kartą visos kūno dalys susimokė prieš skrandį. Kojos sako: aš kūną nešioju, galva – galvoja, rankos – dirba ir t. t., o jis tiesiog sėdi sau šiltai, nieko neveikia, bet maistą gauna. Tada visi nusprendė skrandžiui nebeduoti maisto. Kaip tarė, taip ir padarė. Išsivoliojo kūnas košėje, guli dieną, antrą, o alkio nejaučia, tik silpsta po truputį. Tada galva pasiūlė: gal duodam pavalgyti, visgi, ir skrandžiui? Kai tik šis gavo maisto, visas kūnas tapo judrus ir laimingas. Taigi  ši istorija apie tai, jog jeigu mes kažką darome tik dėl savęs, bet nedarome dėl Kūrėjo, negalime jaustis laimingi. Tai panašu į medžio lapų laistymą, bet ne šaknų.

Jeigu kiekvienas iš mūsų stengtųsi veikti ne dėl rezultato, o dėl Kūrėjo, tuomet aplinkui tikrai būtų kur kas daugiau laimingų žmonių. Tai žingsniai vedantys savęs pažinimo link. Kai pradedi savęs klausti, kaip aš geriausiai galėčiau pasitarnauti Kūrėjui, kokios mano stipriosios savybės ir silpnosios pusės? Tada prasideda savęs ieškojimas ir atradimas, analizavimas ir pastangos, būti sąžiningam su savimi. Tuomet ateina aiškumas, kokiose srityse aš galiu geriausiai atlikti savo pareigas.

Linkiu jums kuo geriausios kloties!

Egidijus Gubinas

„Klausimai – atsakymai“ Čikagos laikraščiui „Geras“

Redagavo Lina Šimelionytė

Paveikslėliai iš puslapio Gubinas.lt