Tikrasis grožis

grož

„Kai esi kupinas meilės – daliniesi. O tada labai nustembi: kai dalini meilę, ji ima plaukti pas tave iš nežinomų šaltinių, žmonių, iš medžių, iš upių, iš kalnų. Meilė pasipila ant tavęs iš visų visatos kampų ir kampelių. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Gyvenimas tampa vien meilės šokis.“ (Šri Šri Ravi Šankar)

Mes, moterys, norime šokti meilės šokį. Norime būti gražios, sėkmingos ir laimingos. Tačiau ar susimąstome, kad dažnai to norime tik iš išorės, iš kitų? Norime, kad kažkas mus linksmintų ir keltų nuotaiką, kad mus mylėtų ir mumis rūpintųsi, kad mus darytų laimingas. Net ir grožį dažnai suvokiame tik kaip išorinį dalyką. Manome, kad jį mums gali sukurti plastikos chirurgai ir grožio salonai, kurių dabar apstu. Tačiau realybėje viskas yra kiek kitaip. Iš tiesų, mes jau viską turime savyje: ir sėkmę, ir laimę, ir grožį, ir vandenyną meilės, tik jie visi tūno giliai užsislėpę po nepasitenkinimu, kritika, nukreipta į save ir kitus bei nemeile sau.

Šiuolaikinėje visuomenėje, šiame informacijos ir grožio kulto amžiuje, kur dažna jauna moteris savo savivertę matuoja Facebook’o paskyroje surinktais „patinka“, sunku mylėti save. Sunku mylėti save, matant švytinčias televizijos žvaigždes, modelius, besišypsančius nuo žurnalų viršelių, išpuoštas aktores, žengiančias raudonu kilimu.

Mylėti save man lygu priimti save. Priimti save su įvairiomis nuotaikomis, iškilimais ir nuopuoliais, kartais veido išbėrimais, ne visai taisyklingais bruožais ar netobula figūra. Nuo jaunų dienų daugelis merginų lygiuojasi į įžymybes, ikonas, kurios yra toli nuo realybės ir dažnai tai – tik laikini personažai. Jau paauglystėje merginos nori būti kažkuo kitu, bėgti nuo savęs, nuo savo išorės ir tapti kuo nors, tik ne pačia savimi.

Kodėl apie tai kalbu? Ir kodėl nemanau, kad išorinis grožis, dirbtinumas ar idealų sekimas gali gyvenime pagaliau atnešti džiaugsmą? Todėl, kad 13 metų „sukausi“ tame pasaulyje, kur blizgučiai, išpuoselėtas ir ištreniruotas kūnas, tobulas makiažas ir prabangūs drabužiai yra norma. Mane daugiau nei dešimtmetį mados industrijoje supo tūkstančiai tobulai gražių jaunų moterų. Tačiau… Tiek kompleksuotų, savimi nepatenkintų, liūdnų akių vienoje vietoje retam turbūt yra tekę matyti. Nes kai po fotosesijų jos nusivalydavo makiažą, išsileisdavo plaukus, išsisegdavo dirbtines sruogas, nusivilkdavo vardinius drabužius, likdavo žiūrėti į veidrodį liūdnomis, negyvomis akimis. Matydama tokius pavyzdžius, ėmiau sau kelti klausimą – ar tikrai grožis slypi tik išorėje?

Dažnai mes, moterys, turime neteisingus, žiniasklaidos iškreiptus stereotipus – kad „taip“ atrodydamos, būsime sėkmingos, kad pasiekusios tam tikras kūno formas, pagaliau susirasime mylimąjį arba kad 10 kartų pakeitusios plaukų spalvą pagaliau būsime patenkintos savimi. Jokiu būdu neagituoju atmesti išorę ir nustoti rūpintis savimi, bet priimti save tokią, kokia esi – turėtų būti mūsų visų prioritetas.

Man labai patiko Opros Winfrey – vienos žymiausių ir sėkmingiausių planetos moterų, žodžiai: „Čia kūnas, kuris tau duotas, mylėk tai, ką turi.“ Ne vieną dešimtmetį žymi televizijos žvaigždė laikėsi įvairių dietų, sekino savo kūną, lėtino medžiagų apytaką ir darė tai tik dėl to, kaip pati sako, – „kad į ką nors įtilpčiau arba tiesiog prie ko nors pritapčiau. Rūpinimasis savo širdimi – gyvybine kūno jėga – niekada nebuvo mano prioritetas.“ Gal tame ir slypi šiandieninės mūsų visuomenės problema? Kad nuo mažumės esame mokomi koncentruotis ir tobulinti tik išorę, visai pamiršdami savo vidų, savo esybę, savo širdį.

O širdis ir siela dažnai alksta. Alksta dvasinio maisto ir investicijos: skaityti dvasinę literatūrą, daryti gerus darbus, padėti kitiems, sakyti švelnius žodžius, susilieti su gamta, atjausti gyvūnus, pabūti su savimi, rašyti dienoraštį, medituoti ar melstis, skleisti meilę. Nes jei reikėtų rasti vieną žodį, kuris apibūdintų moterį – tai būtų MEILĖ. O meilė kyla iš vidaus. Kur yra meilė, ten be abejo bus ir grožis.

Labai patiko internete perskaityta mintis, apie vidinį moterų grožį, pasireiškiantį per išorę. Kad mūsų, moterų, lūpos būtų gražios, visai nereikia botokso, reikia tik nuoširdžios šypsenos ir malonių žodžių; kad švytėtų akys, turėtume kituose įžvelgti gerumą, kad figūra būtų liekna, maistu turėtume dalintis su alkstančiais; kad plaukai būtų švelnūs, juos turėtume leisti glostyti vaikams arba mylimojo pirštams. Tai yra geriausia investicija. Tuomet vidinis grožis ir meilė kaip koks vandenynas ims lietis per kraštus ir užlies visą aplinką ir šalia esančius.

Tačiau kaip ir visame kame, reikia rasti balansą ir harmoniją. Mes atėjome į šį pasaulį moters kūne su misija – skleisti grožį, meilę ir gėrį. Tegul tai pasireiškia tiek mūsų išorėje, tiek viduje. Nepamirškime, kad mylėti save, tai – gerbti ir priimti savo kūną, savo „transportą“ šiame gyvenime – teisingai maitintis, sąmoningai juo rūpintis ir puoselėti, prižiūrėti ir jį gražinti. Tik jokiu būdu nepamirštant vidaus – mūsų širdies ir sielos.

Aš linkiu jums laimės, nes grožį jūs jau turite. Pirmiausia jis sklinda iš jūsų akių ir širdies.

Autorė Eglė Terekaitė

Redagavo Lina Šimelionytė