Tikrasis atsidavimas

luis-coto-85791_960_720

Kartą vieno kaimelio gyventojus užklupo badas. Kaimiečiai ir taip jau buvo tikri skurdžiai ir vos sudūrė galą su galu. O dabar sunkmetis privertė juos nuolat kęsti alkį ir visokias ligas.

Kaimo šventikas buvo septyniasdešimties metų senukas, didis Viešpaties atsidavęs. Jam širdis plyšo, matant badaujančius žmones.

Nuo pat negandų pradžios kaimiečiai tris kartus per dieną lankėsi jo šventykloje ir meldė Dievo išpildyti jų troškimus ar bent sušvelninti bado keliamas kančias. Kiekvieną sekmadienį vyko iškilmingos pamaldos, ir visi vylėsi, kad Dievas galų gale išklausys jų maldas. Vis dėlto padėtis blogėjo, bet žmonės nenuleido rankų ir meldėsi dar karščiau.

Vieną dieną šventikas nebegalėjo susitvardyti matydamas kaimiečių skausmą. Jis negalėjo suprasti, kodėl Dievas neatsiliepia į jų maldas, nors visi taip uoliai Jį garbino. Senolis ėmė karštai melstis Dievui, sakydamas: „Brangus Viešpatie, kodėl neišgirsti šių varguolių maldų, juk jie Tau taip atsidavę? Iki šiol nieko Tavęs neprašiau, bet šiandien maldauju, padėk, jiems. Prašau, suteik jiems laimę, išpildyk visus jų troškimus.“

Tą naktį jis susapnavo Dievą, kuris pasakė: „Iš tiesų, šie kaimiečiai nėra Man atsidavę, todėl ir neatsakau į jų maldas. Jie gali apkvailinti tave savo apsimestiniu pamaldumu, bet neapkvailins Manęs. Bet tavo atsidavimas – tikras, todėl patenkinsiu tavo prašymą – padarysiu juos laimingus.“

Kitą dieną kaime įsiviešpatavo laimė ir džiaugsmas. Nors šventikas ir nesuvokė, kuo kaimiečiai neįtiko Dievui, jis džiūgavo ir dėkojo Jam už išpildytą norą.

Netrukus dvasininkas pastebėjo, kad šventyklos lankytojų skaičius ėmė mažėti. Pagaliau šventykla visiškai ištuštėjo. Jis ragino žmones lankytis ne rečiau nei sunkmečiu, bet visi turėjo kokį nors pasiteisinimą. Tai be galo liūdino šventiką. Dabar jis suprato, ką Dievas turėjo omenyje, kalbėdamas apie tikrą atsidavimą. Paaiškėjo, kad dauguma žmonių kreipiasi į Dievą tik norėdami patenkinti savo troškimus, o gavę, ko pageidauja, iš karto Jį pamiršta.

Daugelis, patenkinę savo užmačias, apleidžia dvasinę praktiką, bet tikrieji dvasingumo ieškotojai yra tie, kurie tęsia šią praktiką ir gerais, ir blogais laikais.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!