Šioje veikloje glūdi dvi blogybės, nepriklausomai nuo to, ar užsiimame ja nuolatos, ar kartkartėmis. Pirmoji yra ta, kad čia visada susiduriame su intoksikacijomis, seksualinio gyvenimo vaizdais, prievarta ir azartiniais žaidimais. Stebėti visa tai reiškia laužyti reguliuojamuosius principus. Kodėl turėtume išklysti iš savo kelio ir žiūrėti į tuos Kali (veidmainystės ir neapykantos) amžiaus veiksmus, jei ir taip gana sunku jų išvengti? Kodėl įsileidžiame šiuos dalykus į savo namus, sudarome jiems galimybes paveikti mūsų vaikus? Atsakymas: nes žmonės turi materialių troškimų ir jiems pataikauja.

Kita blogybė – viskas, ką matome, palieka širdyje antspaudą. Taigi, prievartos siautulys, seksas, intoksikacijos, nešvanki kalba, amoralus elgesys ir pasakiški pasauliai, tokie kaip istorija apie žmogų-vorą, šokinėjantį nuo pastato ant pastato ir skriejantį ore – visa tai palieka pėdsaką mūsų širdyje. O tada tai tampa meditacijos šaltiniu, kažkuo, į ką medituojame, nes šie įspūdžiai neišvengiamai anksčiau ar vėliau išnyra. Jie ne tik atsispindi prote, bet ir širdyje pasėja materialių troškimų sėklas, o taip pat laisto tas, kurios joje jau glūdi. Taigi, ši veikla yra nepaprastai žalinga.

Inicijuoti atsidavusieji laikosi reguliuojamųjų principų. Šiuo atžvilgiu kalbėdami apie brahmačarius (celibato besilaikantys mokiniai) ir sanjasius (atsižadėję vienuoliai) sakome, kad jiems net mąstymas apie tokius dalykus reiškia principų laužymą. Jei grihasthoms (šeimos žmonėms) teikiamos tam tikros išlygos, jos galioja tik jų šeimos rėmuose. Jiems neleidžiama stebėti seksualinių veiksmų ar kitų minėtų dalykų. Žiūrėti į juos, galvoti apie juos, mėgautis jais – visa tai jiems yra principų laužymas. Kaip tuomet inicijuotas atsidavęs gali užsiimti tokia veikla su švaria sąžine?

Kokia reguliuojamųjų principų laužymo pasekmė? Atliekame nuodėmę. O nusidėję komplikuojame savo dvasinį gyvenimą, įklimpstame materialioje egzistencijoje ir kenčiame nuodėmės pasekmes. Atlikta nuodėmė paveikia protą. Nuodėmingos mintys ilgam nusėda širdyje. Jos iškyla lyg burbulai iš purvyno ir sukelia dar daugiau nuodėmingų troškimų, kurie skatina vėl ir vėl nusidėti. Tai, ką atsidavusieji mato televizijoje ir kine, galiausiai padarys patys. Jeigu jie mato neištikimybę, anksčiau ar vėliau patys taps neištikimi. Jeigu jie mato smurtą, taip pat smurtaus. Idėjos, jog materializmas, savanaudiškumas, didžiavimasis materialiu kūnu yra aukščiausias tikslas, išmuša juos iš vėžių, todėl jie dar labiau panyra į kūnišką sąmonę ir ima perdėtai save vertinti.

Visa tai uždusina atsidavimo tarnystės daigelį ir paverčia atsidavimo praktiką daugiau ar mažiau neveiksminga. Kodėl atsidavęs tai daro? Na, greičiausiai todėl, kad nedaro to, ką turėtų daryti. Tam, kuris negieda šventų Dievo vardų, neklauso „Šrimad Bhagavatam“ ir „Čaitanja-čaritamritos“ šventraščių pamokymų be įžeidimų, arba daro tai nepakankamai, pritrūksta dvasinių jėgų atsispirti socialiniam spaudimui tų, kurie mėgsta visus tuos dalykus. Yra nemažai religinių filmų, kurie laisto mūsų bhakti (tyra meilė) sėklą, palaiko užsidegimą ir ilgam patenkina širdį.

Šivarama Svami

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės Vinsieu.ro