Senyvas mokytojas pavargo nuo savo mokinio, dar visai naujoko, skundų. Galų gale vieną rytą jis paliepė jaunuoliui atnešti druskos. Kai mokinys sugrįžo, mokytojas liepė jam suberti saują druskos į stiklinę vandens ir išgerti.

– Na, kaip skonis? – pasiteiravo mokytojas.

– Kartus, – atsakė mokinys.

Mokytojas tyliai nusijuokė ir paprašė jaunuolio tokią pačią saują druskos suberti į ežerą. Jiedu tylomis nužingsniavo prie ežero, kur mokinys įvykdė mokytojo nurodymą. Tada mokytojas tarė:

– Dabar atsigerk ežero vandens.

Vandeniui lašant nuo vaikino smakro, mokytojas paklausė:

– Koks skonis?

– Gaivus, – pastebėjo mokinys.

– Ar pajutai jame druską? – pasidomėjo mokytojas.

– Ne, – atsakė jaunuolis.

Tada mokytojas prisėdo šalia susimąsčiusio mokinio ir švelniai paaiškino:

– Gyvenimo kančios yra tarytum gryna druska; nei daugiau, nei mažiau. Kančių kiekis išlieka toks pats. O kiek kartumo teks patirti, priklauso nuo to, į kokią talpyklą tos kančios pateks.

Taigi, negandoms užgriuvus, vienintelis dalykas, ką gali padaryti, tai praplėsti savo suvokimo ribas. Liaukis būti stikline. Tapk ežeru.

Dhirašanta Gosvamis