Rudenį pamėgau fotografuoti tamsoje, su trikoju. Naktinė fotografija reikalauja susitelkimo. Reikia nešiotis trikojį ir vis jį išskleisti. Reikia šiek tiek daugiau kantrybės beieškant tinkamos ekspozicijos, nes paspaudus fotoaparato užraktą tenka luktelėti, kol išvysi kadrą. Kartais 10, 20 ar 30 sekundžių. Jeigu nori ir moki – lauki dar ilgiau. Kartais netikėtai ima lyti ar vos pastebimai purkšti lietus. Arba snigti. Maži lašiukai, patekę ant objektyvo, subjauroja arba pagražina kadrą. Kartais šąla rankos.

Ir vis dėlto esmė kitur. Esmė – Šviesoje. Tai mano sąmonėje nušvito prisiminus išvyką į Latviją. Temstant fotografavau jūrą Liepojos paplūdimyje. Tuomet 20 sekundžių laukiau fiksuojamo pajūrio vaizdo ir išgirdau klausimą:

– Ką matai?.. Nieko nematai?..

– Dar nieko. Renku šviesą, – atsakiau.

Suvokiau, kaip tai magiška, nes aprėpia toli gražu ne vien fotografiją. Tiesiog… šviesos dalelių yra ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio tamsu, o mes, žmonės, galim būti kaip fotoaparatai ant trikojų. Nebijoti tamsos ir be reikalo nesiblaškyti į ją žiūrėdami. Tiesiog rasti atramą ir tyliai bei kantriai rinkti šviesą. Kuo tamsiau, tuo kantriau.

Deja, kartais pamirštam, kad tamsa turi savito žavesio, tai yra pamirštam, kad net sunkūs išbandymai su savimi neša kažką nuostabaus, jie gali pavirsti į „gražiausias nuotraukas“, mus subrandinti.

Įgudę pasiimti iš tamsos ir išbandymų viską, ką gero jie gali suteikti, paaugame. Ir liaujamės manyti, kad visas gėris slypi tik dienoje, lengvume.

Būkim drąsūs.

Irmina Žukauskaitė. Žalia gentis

Redagavo Lina Staponaitė

Liepoja: pajūry dulkia lietus. Nuotrauka iš Žalios genties archyvo

Merkinės piramidė. Nuotrauka iš Žalios genties archyvo