Mes, Viešpaties atsidavusieji, tikime, kad norint pasiekti dvasinio gyvenimo tikslą, svarbiausia priimti dvasinį mokytoją ir gyventi pagal šventųjų raštų nurodymus. Viešpats yra pats galingiausias ir didingiausias, todėl negalime priartėti prie Jo tiesiogiai. Mums būtina dvasinio mokytojo ir Vedų šventraščių pagalba.

Kad ir kaip atkakliai besistengtume, nepažinsime Viešpaties nei studijuodami universitetuose, nei tiesiog pasinėrę į apmąstymus. Mokantis chemijos, teisės, matematikos ar dailės, žymiai geresni rezultatai pasiekiami, kuomet studijoms vadovauja kvalifikuotas specialistas. Ši taisyklė taip pat tinka dvasiniam savęs pažinimo mokslui.

Tikras dvasinis mokytojas moko, kaip pakylėti savo sąmonę virš materialios kūniškos gyvenimo sampratos, pasiekti proto ramybę ir teisingai suvokti „savąjį aš“, išsivaduoti iš karmos ir gimimų bei mirčių rato, ir kaip pamilti Dievą su atsidavimu Jam tarnaujant. Todėl guru yra ne tik mūsų pagalbininkas, bet tiesiog būtinybė.

Priimame dvasinį mokytoją kaip Dievo atstovą ne dėl jo sugebėjimo mąstyti, reikšti savo nuomonę apie šventuosius raštus ar juos interpretuoti. Guru yra gerbiamas ir garbinamas, nes jis tobulai išgirdo, įsidėmėjo ir suvokė savo dvasinio mokytojo žodžius, kuris, savo ruožtu, išgirdo juos iš savo dvasinio mokytojo ir t. t. Tokiu būdu mokytojų-mokinių sekos grandinė sujungia mus su Šrila Vjasadeva (Dievo inkarnacija), kuris prieš penkis tūkstantmečius užrašė Vedas (šventieji raštai). Kitaip tariant, tarsi paštininkas, kuris pats nieko nerašo, bet tiesiog įteikia tai, kas buvo parašyta, taip ir dvasinis mokytojas perduoda žinias nieko prie jų nepridėdamas ir neatimdamas. Todėl jo žodžius galime priimti kaip paties Dievo žodį – žinias, atėjusias iš aukščiau.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Paveikslėliai iš Pinterest.com ir Theharekrishnamovement.org