Turbūt kiekvienam skaitytojui teko nors kartą pabuvoti poliklinikoje ir palaukti eilėje prie gydytojo kabineto durų. Vieni muistosi ir dūsauja, kiti neatitraukia rankų nuo mobilaus telefono, dar kiti purkštauja ir stebi naujai ateinančius – neduok Dieve, įlys be eilės! Pripažinkime, čia retai pamatysi ramų, šypsena pasipuošusį žmogaus veidą. Ir štai, man pasiseka tokį pamatyti.

– Jūs šypsotės! – nesusilaikiusi džiugiai pastebiu.

– Kiek galima gyventi su įtampos perkreiptu veidu? – retoriškai ir taip pat džiugiai atsako vyriškis.

– Tikrai… Skubame, pykstame, pavydime… ir tuo pabaigiame dar vieną savo egzistenciją šiame pasaulyje, – susimąsčiau.

– Ar kada pagalvojote, kaip žmogus jaučiasi iš gydytojo kabineto išeidamas su mirtinos ligos diagnoze?

Turbūt labiausiai gąsdinantis faktas yra ne pati liga, o tavo esybės laikinumas, apibrėžtumas. Teoriškai mes visi žinome, kad mirsime. Tačiau įsisąmoniname tai tik tada, kai miršta mums brangus žmogus arba kai išgirstame sunkiai pagydomos ligos diagnozę. Tais žodžiais yra pasakoma „Tu mirsi.“ Nei daugiau, nei mažiau. Bet žmonės miršta kasdien. Jie keliasi, eina į darbus, nerūpestingai atsisveikina… ir kartais namo jau negrįžta. Taigi, kas vis tik mus gąsdina labiausiai? Skausmo ir nežinios baimė bei tam tikrų dalykų netektis. Iš tiesų, pagrindinis prisirišimas yra kiekvieno mūsų prisirišimas prie savojo kūno. Iš šio prisirišimo išplaukia visa minčių ir nerimo lavina: „Kaip be manęs augs vaikai?“, „Ar man labai skaudės?“ ir galiausiai, „Argi tai tikra?“ ir „Ar sugebėjau gyventi prasmingai?“. Bet dabar grįžkime prie vyriškio klausimo.

– Gal galite papasakoti?

Vyriškis nusišypso, o jo veidas šviečia gerumu ir išmintimi.

– Jis uždaro gydytojo kabineto duris, jausdamasis dviprasmiškai. Viena vertus, jaučia pagaliau išgirdęs tiesą – šis kūnas vis tik yra laikinas, trapus, o tada pradedamas jausti savotiškas laisvės skonis… Kita vertus – pajaučiama, kad laukia nuolatinis lankymasis gydymo įstaigose ir priklausomybė nuo medicinos pažangos. Žinai, – sako jis, – o aš tada iškart spėjau susimąstyti, kad aš noriu priimti tokią Viešpaties valią ir man nereikia tokios priklausomybės nuo daktarų ir visokiausių bandymų su šiuo kūnu. Taigi, išeini laukan. Įkvepi, atrodo niekad nepatirto, gryno oro, kuris persmelkia paliegusius plaučius. Akys, tarsi pradėjusios geriau matyti, pastebi neapsakomą grožį. Tu supranti, kad visa tai buvo ir vakar, ir užvakar, o taip pat, bus ir rytoj. Bus ir tuomet, kai manęs jau nebus. Žmonės toliau bėgs, kaip skruzdelės savo perkreiptais iš rūpesčio ir nuovargio veidais. Medžiai siūbuos, kaip siūbavę, o saulė švies, kaip švietusi. Ir viso to nematai, nes gyveni kaip užmigęs stuobrys. Kuo daugiau tokių diagnozių! – staiga garsiai ir tvirtai sušunka jis. – Jei tik tai padeda žmonėms pabusti iš letargo miego, kuo daugiau! Planuoja, puošiasi, dirba be paliovos – vardan ko? Jie elgiasi taip, lyg tebūtų šie ligoti mėsos gabalai. Jie laiko save aukštesniais už gyvūnus, bet gyvena gyvūnų gyvenimą. Pamiršę vertybes, pamiršę švarą, pamiršę paprastumą ir pagarbą.

Vyriškio veidą perkreipia užuojauta ir liūdesys.

– Žmogus, išgirdęs „nuosprendį“ gauna galimybę pabusti. Tai dovana, o ne prakeikimas. Tu gali pradėti bendrauti visai kitaip nei iki tol. Tu gali nenustoti šypsotis, dėkoti, girti ir visaip kaip tik moki dalinti šilumą aplink save. Bet dažnai tam reikalinga diagnozė. Man ji buvo reikalinga. Ir štai, dabar aš galiu šypsotis, – jo veidas sušvelnėja ir vėl prisipildo neapsakoma ramybe. Pradžioje, išėjęs į gatvę, aš norėjau kiekvieną sutiktą praeivį papurtyti ir pasakyti, kad atsibustų, nes elgiasi tiesiog kvailai. Kaip mums patinka vaidinti svarbius ir užsiėmusius! Tokius norisi papurtyti labiausiai, net ir dabar – kvatodamas pasakoja šis sutiktasis. Viskas gerai, gyveni ir kaip kiekvienas mūsų nežinai, kada paliksi šitą savo varganą kūną. Bet aš gal jau esu šiek tiek labiau tam pasiruošęs. Kalbiesi su artimu žmogumi ir žinai, kad tai gali būti paskutinis kartas. Eini miegoti ir žinai, kad ryte jau gali ir nenubusti. Supranti, kad nič nieko šiame pasaulyje nevaldai, tesi maža jo dalis. Nieko mes jame nekontroliuojame, nekuriame, net nestatome patys. Viskas vyksta su Dievo palaiminimu. Jam panorėjus – visi patys didingiausi pastatai bus sunaikinti stichinės nelaimės. Ar mes kontroliuojame savo alkį, norą tuštintis arba kūno poreikį ilsėtis? Ne, tik verčiame savo kūną ištverti daugiau nei jam natūralu.

– Ar dažnai sulaukiate užuojautos ir gailesčio?

– Kone kasdien. Bet tai kad man labiau jų gaila, o ne savęs. Ko gi gailėti šio pavargusio kūno? Paprastai žmonės taip elgiasi dėl nesupratimo ir egoizmo. Mes juk dažniausiai galvojame pirmiausia apie save. Po mirties aš norėčiau, kad ne su ašaromis mano kūno gailėtų, o su džiugesiu prisimintų šio gyvenimo laikinumą. Kad būtų dėkingi už viską. Mirtis tėra dar vienas priminimas, kad čia viskas laikina ir mes turime išmokti atitinkamas pamokas. Ar aš tesu šitas mėsgalis? Nemanau. Aš buvau aš ir vaiko kūne, ir paauglio kūne, ir dabartiniame kūne esu tas kažkas, viską stebintis iš šalies.

– Kaip gyventumėte kitaip jau neklausiu, nes jūs atsakėte daugiau negu į tai. Ką pasakytumėt depresija sergančiam žmogui?

– Pasakyčiau, kad apsižvalgytų ir priverstų save suvokti, kad šitas kūnas duotas labai ribotam laikui. Mes daug ko nematome savo materialiomis akimis. Paskatinčiau giliau ieškoti tikrosios tiesos, siekti Aukštesniosios Jėgos prieglobsčio ir gilintis į vidinius dalykus. Tada nebus ir depresijos, nes atsiras kitoks supratimas. Nugyvenę gyvenimą, mes patys renkamės, kas liks mūsų širdžių gelmėse, ar nuoskaudos ir nepasitenkinimas, ar dėkingumas, meilė ir atjauta.

Aurelija Bučmytė