Kalnuose naktį šalta, o jauniesiems keliautojams dar liko kelios dienos kelio iki šventosios Gangos upės ištakų. Kaip vėjas suneša krūvon skirtingų medžių lapus, taip ir šių keliautojų likimai netikėtai susipynė. Jaunuoliai dažnai aptarinėjo skirtingus jų guru (dvasinių mokytojų) nurodymus.

Vieną vakarą, kai vaikinai taisėsi miegoti, keliautojas vardu Šivaradžas tarė: „Mano guru sako, jog viskas yra viena. Nėra jokio skirtumo tarp Dievo ir pasaulio, ar tarp Dievo ir sielos“.

Ramdasas paprieštaravo: „O mano guru sako, kad nors viskas ir kyla iš Dievo, tai nereiškia, kad viskas yra Dievas. Siela visuomet skiriasi nuo Dievo“.

„Čia jau tavo pramanai! – pyktelėjo Šivaradžas, – kai lietaus lašai įkrenta į vandenyną, jie susilieja su juo ir daugiau nebeegzistuoja kaip atskiri lietaus lašai. Kai būsi išvaduotas, suvoksi, jog esi Dievas.“

„Visai ne – nesutiko Ramdasas, – kai siela įžengia į dvasinę būtį, gali atrodyti, kad ji susilieja, tačiau iš tiesų ji niekuomet to nepadaro. Siela primena žalią papūgėlę, kuri nutūpia ant žalio medžio šakos. Atrodo, kad papūgėlė susilieja su medžio žaluma, bet iš tikrųjų tiek paukštis, tiek medis išlieka atskiros būtybės. Taip ir sielos, kurios išsivaduoja, išlieka skirtingos nuo Dievo.“

Taip pokalbis tęsėsi gerą valandą.

„Aš vis vien sakau, kad viskas yra Dievas“ – laikėsi savo Šivaradžas. Mostelėdamas ranka į drabužius šalia lovos jis pridūrė: „Mes vadiname savo drabužius įvairiausiais vardais: marškiniais, sariais, naktiniais, tačiau, iš tiesų, visi rūbai tėra vienas ir tas pats siūlas.“

Ramdasas papurtė galvą: jis tuo netiki.

Norėdamas įrodyti, jog yra teisus, Šivaradžas bakstelėjo pirštu į savo gultą: „Ar matai tą antklodę? Juk tai viso labo siūlai, einantys skersai ir išilgai. Nėra jokio skirtumo tarp siūlo ir antklodės“.

Plačiai šypsodamasis, Ramdasas nuėjo prie savo gulto ir ištraukė iš savosios antklodės ilgą siūlą. Tuomet, atsisukęs į Šivaradžą, tylutėliai paklausė: „Tai sakai, kad nėra jokio skirtumo tarp siūlo ir antklodės?“

„Na, žinoma, – oriai atsakė Šivaradžas, – mano guru dažnai pateikia šį pavyzdį.“

„Puiku, – nusijuokė Ramdasas, – keiskimės. Šiąnakt aš paimsiu tavo apklotą, o tau pakaks ir mano siūlo – juk tau tas pats: siūlas tai ar apklotas“.

Šivaradžas nerangiai padavė savąją antklodę Ramdasui.

Vidury nakties kažkas pastukseno Ramdasui į petį. Tai buvo Šivaradžas. „Man labai šalta, gal būsi toks geras ir grąžinsi man apklotą?“ – paklausė Šivaradžas.

„Aišku, kad grąžinsiu, – patikino Ramdasas, – bet ar vis dar manai, kad viskas yra viena?“

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė