Sielos pasakoja (IV dalis)

photo-1450084195263-9a8b47617097

Anksčiau rašėme…

 Mamos pokalbis su 6 metų sūnumi, kurio diagnozė – cerebrinis paralyžius.

– Kodėl tu negali kalbėti? – Mama tikėjosi atsakymo: „Todėl, kad aš ypatingas“, nes kartą ji jo paklausė: „Kaip tu gali pažinti raides, niekada nesimokęs?“ O jis atsakė, kad dar iki gimimo jį mokė angelas. O kai motina paklausė: „Bet juk mes neatsimename, kad mus būtų mokęs angelas?“ – vaikas atsakė: „Todėl, kad aš esu ypatingas vaikas“.

– Todėl, kad aš kartą buvau rabinas ir manęs neįleido į rojų, nes aš kalbėjau lašon-ara, o teisuoliai kenčia už savo nuodėmes.

– Kodėl neprašei atleidimo?

– Prašiau, tačiau jis labai pyko ir nenorėjo man atleisti

– Ar lašon-ara buvo tau įprastas dalykas?

– Ne. Pasakiau lašon-ara tik vieną kartą.

Šio vaiko mama sako, kad savarankiškai jis nieko negali daryti, išskyrus vieną dalyką – išspjauti jam duodamus vaistus. Ir kai jam šitai pavyksta, jis labai džiaugiasi. Baisu! Už nuodėmę, kuri žmonių akyse atrodo menka, tokia didelė bausmė. Matyt Dievas teisingumą matuoja kitokiais matais.

Ketverių metų mergaitė, serganti cerebriniu paralyžiumi.

– Kodėl į pasaulį atėjai tokiu pavidalu?

– Nenoriu atsakyti, nes man bus gėda, jei mama sužinos apie mano nuodėmę.

Vienuolikos metų autistas.

– Kodėl į pasaulį atėjai tokiu pavidalu?

– Todėl, kad praėjusiame gyvenime paleistuvavau.

Mergaitės su pakenktais smegenimis dėdė pasakojo, kad ji „parašė“, kodėl atėjo tokiame pavidale: todėl, kad praėjusiame įsikūnijime jos tėvai, jai girdint, kalbėdavo lašon-ara, o ji neprotestavo. (Pagal Toros įstatymus tas, kuris mato, kaip artimas daro nuodėmę ir tam nesipriešina, taip pat yra kaltas dėl nuodėmės – aut. past.).

– Kas yra svarbu dvasiniame pasaulyje?

– Nekalbėti lašon ara, bet teisinti žmones, kalbėti apie tai, kas yra gera, apie žmonių nuopelnus.

Rabino Mošės Korgodovero pastaba:

Kūno luošumas, kuris yra matomas trūkumas, liudija apie paslėptas sieloje ydas žmogaus, kuris savo nuodėmėmis padarė žalos dvasiniam pasauliui. To padarinyje, toji Aukštoji šviesa, kuriai padaryta žala, neįliejo gyvybinės šviesos (energijos) į atitinkančią dalį sielos, įsikūnijusios tame kūne. Todėl žmogus gimsta su atitinkamu luošumu. Štai kodėl luošiems kogenams (kogenas, kaip ir levitas, yra žydas, tapęs kunigu paveldėjimo keliu, t. y. yra kunigo sūnus, kuris taip pat yra kunigas) neleidžiama laikyti Šventykloje pamaldų, nes kūno trūkumas liudija apie nusidėjusios sielos trūkumus. Ir neklausk manęs apie luošus, nes tai sielos, kurios nusidėjo ir padarė sau žalą ankstesniuose gyvenimuose.

 

Mergaitė su Dauno sindromu.

– Ar tu matai ateitį?

– Taip.

– Ar gali pasakyti, kas mūsų laukia?

– Aš neturiu teisės to sakyti.

Vienuolikmetis autistas.

– Ar tu žinai ateitį?

– Taip.

– Ar gali mums ją atverti?

– Aš galiu atsakyti apie praeitį ir dabartį, bet ateitis – ne tiems žmonėms, kurie nekenčia nuo „simptominio? atsilikimo“. Aš ne dangiškasis Tėvas, kuris gali atverti žmonėms tai, kas įvyks.

Tai „parašė“ berniukas, kuris negalėjo išmokti suskaičiuoti iki trijų.

Cerebrinis paralyžius, 7 metai.

– Kodėl dabar tiek daug bėdų ir nelaimių?

– Todėl, kad turi ateiti Mesijas, o jo atėjimas visada atneša išbandymus.

Vaiko su Dauno sindromu dėdė atėjo pasitarti dėl savo sesers sūnaus. Vaikas neatsakė į klausimą, bet „parašė“:

– Rabinas (t. y. dėdė) turi mesti rūkyti.

– O kas atsitiks, jei aš nemesiu rūkyti?

– Geriau jei mestumėte rūkyti ir neklausinėtumėte.

– Ar tu žinai, kiek kartų aš bandžiau mesti rūkyti?

– Toros žinovui, dirbančiam su savo kokybėmis (charakterio bruožais), tai netinka.

Mama klausinėjo savo 6 metų sūnelį, gimusį su cerebriniu paralyžiumi. Ryšio metu, kai į kambarį įėjo jos draugė, berniukas „parašė“, kad įėjusios moters vyras yra geraširdis ir teisingas žmogus. Vaiko motina nustebo, kodėl vaikas rašo tokius dalykus. Tada jos draugė jai pasakė, kad čionai eidama galvojo apie skyrybas su savo vyru. Tačiau dabar, po „išgirstų“ žodžių, ji gerai viską apgalvosianti. Panašus atvejis buvo ir su kita šio vaiko motinos drauge, kai jis žmonos akivaizdoje pagyrė vyrą ir taip sutaikė šeimą.

Vieno su pakenktais smegenimis berniuko paklausė, ką jis gali patarti, norint padėti kažkuriam sergančiam vaikui. Savo atsakyme berniukas nurodė gydytoją ir jo adresą Tel-Avive. Paaiškėjo, kad duomenys tikri, o nurodytas gydytojas pagelbėjo sergančiajam.

Jaunuolis, patyręs smegenų traumą.

– Ką daryti su tavo automobiliu? Ar parduoti jį?

– Man tai nesvarbu!

– O ką daryti su tavo elektronika?

– Tu kalbi su manimi apie dalykus, kurie man neturi reikšmės. Mama! Aš noriu tau pasakyti, kad Izraelio tauta yra dideliame pavojuje. Reikia žmones raginti tšuvai (atgailai). Nėra laiko.

– Ar gerai, kad tėtis užsiima su Albertu, Oferu ir kitais?

– To nepakanka, tu taip pat privalai!

– Aš turiu būti namuose, virti, maitinti.

– Viskam yra laikas. Nėra laiko švaistymui.

– Ar tu matai mamą?

– Tiktai atmintyje.

– Ko tau trūksta?

– Mamos! Bet dabar aš esu atskirtas.

– Kiek dar laiko būsi atskirtas?

– Nežinau… Melstis… Jeigu aš grįšiu vienai dienai, tai duokite man paskaityti ką aš jau „parašiau“, kad vėl nesugrįžčiau prie beprasmio gyvenimo.

– Kaip reikia elgtis su žmonėmis, kurie nevykdo Aukščiausiojo valios?

– Reikia kantriai bandyti parodyti jiems Tiesą, tačiau nei per plauką nenusileisti į jų pasaulį.

– Kokia prasmė būti pasaulyje tokioje būsenoje?

– Yra keletas prasmių. Mes ištaisome savo nusikaltimus, padarytus buvusiuose įsikūnijimuose, mes esame išbandymas mūsų tėvams, nes taip tikrinamas jų pasitikėjimas Dievu, mes taip pat atėjome pasakyti Izraelio tautai, kad neliko daug laiko. Jūs gyvenate tarsi girti. Nekreipiate dėmesio į ženklus, kuriuos jums siunčia Aukščiausias. Vienas iš ženklų – tai mes, protiškai atsilikę žmonės, apie kuriuos jūs galvojate negerus dalykus, kad mes nesame jūsų gražaus pasaulio dalimi, kad drumsčiame jums ramybę.

Dalis rabino pokalbio su protiškai atsilikusia dešimtmete mergaite.

– Kuo aš buvau praėjusiame gyvenime?

– Aš negavau leidimo jums apie tai pasakyti. Noriu pasakyti, kad geriau būtų, jei jūs rūpintumėtės dabartiniu savo įsikūnijimu, nes jis nulems jūsų ateitį. Reikia dirbti su savo charakterio savybėmis ir daryti hesed (gerus, altruistinius darbus), nes mažai laiko duota šiame pasaulyje. Brangų savo laiką jūs švaistote ieškodamas to, kas paslėpta, o kas atvira ir prieš jus – nematote.

– Betgi Arizalis (XVI a. kabalistas) rabinui Chaimui Vitaliui, savo geriausiam mokiniui, papasakojo apie jo praėjusį gyvenimą?

– Jūs ne rabinas Chaimas Vitalis ir aš negavau leidimo atskleisti jums tai, kas paslėpta.

– Kokia yra mano sielos šaknis?

– Atrodo, aš nepakankamai aiškiai pasakiau: aš negaliu atsakinėti į tokius klausimus.

Rabinas vėl uždavė klausimą apie paslėptus asmeniškai jį liečiančius dalykus.

– Noriu pasakyti, kad nepergudrausite manęs. Manote, kad jei užduosite kitus klausimus, tai gausite norimą atsakymą. Prašau, aš nesuinteresuota tokiais klausimais. Esu šiame pasaulyje, kad padėčiau žmonėms, kuriems reikalinga pagalba, bet ne dėl tyrinėjimų. Aš ir visi vaikai bei suaugę su pakenktais smegenimis yra atsiųsti tam, kad padėtų įveikti ecer ara (piktus polinkius). Yra žmonės, kurie mumis tiki, ir yra tokie, kurie netiki, tačiau tai nėra svarbu. Kuriems reikia, žinia ateina tinkamu metu. Noriu jums pasakyti, kad jūs rimtas, tiesos ieškantis žmogus. Tačiau nejautrus žmonėms ir jų kančioms. Geriau būtų palikti sielų šaknų pasaulį ir pasiraičius rankoves stoti į kovą gelbstint žydų sielas, kol dar yra laiko. Jūsų ištaisymas būtų toks: pajauskite savo brolių žydų kančias, nusileiskite į pasaulį, kur viskas supainiota, ir ištraukite juos gyvenimui – gyvenimui su Tora ir įsakymais. Daugiau neturiu ką jums pasakyti. Tai pranešimas, kurį aš gavau dėl jūsų. Jei jį suprasite – nuostabu, na, o jei ne – tai ne.

– Aš pirmiau turiu dirbti su savimi, nes nesijaučiu tobulas, kad dirbčiau su kitais.

– Negalima laukti tol, kol jūs tapsite tobulas, nes tobulas žmogus miršta ir niekam negali pagelbėti. Jūs turite daryti hesed (gerus darbus be atlygio) kenčiantiems žydams. Ne truputį hesed, kad išpildytum pareigą, bet daug hesed. Dieną ir naktį gelbėti sielas, be poilsio dirbti, kaip mūsų protėvis Abraomas.

– Aš vadovauju suaugusiųjų ješivai (mokyklai) ir rūpinuosi jais.

– Ješiva – tai gerai, tačiau vadovavimas jai maitina jūsų ego ir įstatymą išpildo tik sąlyginai. Priartinimas tolimųjų – štai šios dienos karas, gelbėjant sielas.

– Ar priimamos mano maldos?

– Priimamos, tačiau jose trūksta gailestingumo, širdies proveržio ir ašarų dėl apgalėtinos Izraelio tautos būklės.

– Ar ateis mūsų laikais pranašas Elijahu?

– To aš nežinau.

– Ką gali pasakyti apie paskutinį Teismą?

– Galiu tik pasakyti, kad tai baisu. Teisėjai išnagrinėja žmogaus elgesį iki smulkmenų. O teisėjai – tai Aukščiausiojo pasiuntiniai. Netgi teisuoliai dreba prieš Teismo dieną.

Iš dvidešimtmečio autisto kreipimosi:

– Visi ligoniai su pakenktomis smegenimis – tai žmonės, kurie yra daugiau sielos, negu kūnai, atitinkamai pagal pakenkimo laipsnį.

 

Kodėl ši informacija, kuri daug ką gali pasakyti apie žmogaus prigimtį ir jo sielą, o ypač apie smegenų veiklą, yra sutinkama gana šaltai, ignoruojančiai ir net priešiškai? Juk ją nesunkiai galima patikrinti, o jei galima patikrinti, tai jau beveik mokslinis metodas. Aišku, mokslininkai šiam ryšio metodui turėtų priekaištų, Tačiau bent psichologai, atrodo, turėtų labai susidomėti. Tačiau nepaisant to, kad šis ryšio metodas atveria galimybę bendrauti net ir su nesąmoningoje būsenoje esančiais žmonėmis, tiek mokslininkai, tiek krikščionių dvasiškiai, tokio ryšio su protiškai atsilikusiais vaikais galimybėmis beveik nesidomi. Kodėl? Juk tai prieštarauja tam žmogaus ir pasaulio suvokimui, kurį vadiname moksliniu arba krikščionišku. O kas yra priešinga mokslinėms ar religinėms dogmoms, tą atmeta ir mokslininkai, ir tikintieji. Dažnai nepaisydami akivaizdžių faktų. Protas visada yra tikintis: religinėmis, mokslinėmis ar dar kokiomis nors tiesomis.

Protiškai atsilikusių vaikų atsakymai tiesiogiai patvirtina Evangelijų žodžius apie vaikus: Jėzus pasišaukė vaikučius ir tarė: „Leiskite vaikučiams eiti pas mane, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, nepateks į ją (Lk 18, 16-17).“ Pasakysite, kad straipsnyje buvo kalbėta apie protiškai atsilikusius vaikus, kuriuos civilizuotas pasaulis apskritai linkęs ignoruoti, o Jėzus kvietė prie savęs sveikus vaikus. Na taip, bet sveiki vaikai, kai subręsta jų smegenys, tampa teologais, mokslininkas, prekijais ir panašiai, trumpai sakant, racionaliai ir logiškai mąstančiais žmonėmis, kurie jau abejotina, ar pateks į dangaus karalystę. O protiškai atsilikę taip ir lieka vaikais visam gyvenimui, nes pagrindinis instrumentas, kuris žmogų padaro žmogumi, – jų smegenys, – yra pakenktas.

Taip pat buvo, ir kai šią medžiagą pasiūliau savo pažįstamiems. Tikėto entuziazmo nebuvo, bet sulaukiau abejingumo ir atmetančios kritikos. Man ši informacija labai tiko. Ją priėmiau iš karto, nes ji ne tik neprieštaravo mano pažiūroms, bet papildė bei patvirtino tai, ką jau žinojau apie žmogaus prigimtį, kūno ir sielos sąveiką bei smegenų veiklą.

 Be abejo, galimi tam tikri priekaištai autoriui dėl tendencingumo, nes čia kalbama tik apie žydų šeimų vaikus. Tai yra žmogiška ir, ko gero, neišvengiama. Tuo labiau tai reikia patikrinti ir su kitokiose kultūrose bei religijose gimusiais vaikais. Juk yra ir Lietuvoje panašių vaikų ar suaugusiųjų, esančių nesąmoningoje būsenoje.

Parengta pagal Jehuda Novoselskio (Йехуда Новосельский) straipsnį

Iš rusų kalbos vertė ir komentavo Aleksandras Žarskus

Vydija.lt

Pasidalinkite su kitais!