Sielos pasakoja (III dalis)

photo-1542647879-d84f68115c67

Anksčiau rašėme…

Bendravimo pavyzdžiai

Vienas iš rabino Sėrevniko mokinių ješivoje (žydų Toros studijų mokykla) individualiai užsiiminėjo su keturiolikmečiu protiškai atsilikusiu vaiku. Kartą, jiems pradėjus ryšio seansą, visi kiti ješivos mokiniai išėjo į kiemą pažaisti. Buvo matyti, kaip vaikas įsitempė ir tapo neatidus. Į klausimą: „Tu tikriausiai nori eiti į kiemą pažaisti su kitais vaikais?“ jis atsakė balsu: „Taip“. Bet kada į tą patį klausimą jo paprašė atsakyti per ryšio lentelę, jis atsakė: „Ne“. Tuomet klausimą pakartojo, ir vaikas vėl balsu atsakė: „Taip“, o per ryšio lentelę: „Ne“. Tada jo paklausė: „Kodėl tu balsu atsakai: „Taip“, o per ryšio lentelę: „Ne“? Ir vaikas per ryšio lentelę atsakė: „Todėl, kad siela iš tiesų nori studijuoti Torą“.

Šiame pavyzdyje regime kovą tarp sielos ir kūno, kurioje kiekvienas tempia į savo pusę: siela nori pažinti tiesą, o kūnas – nori malonumų. Žmogus, kurio kūnas sveikas, jaučia tik jo poreikius, o siela savo norų išreikšti negali, nes ji žmogaus sąmonę gali pasiekti tik per kūną. Tačiau kai kūnas yra pakenktas, atsiranda galimybė jausti ne tik kūno, bet ir sielos norus, galima sužinoti apie tikruosius sielos poreikius. Siela nori pildyti Dievo valią ir tiktai kūno norai bei piktasis (ecer ara) neleidžia jai to daryti.

Rabinas Sėrevnikas šio fakto teisingumą patyrė dar prieš bendraudamas su neįgaliais vaikais. Kartą Purim šventėje keli mokiniai atėjo pas jį gerokai įkaušę ir su ašaromis teiravosi: „Ką mums daryti, kad uoliau mokytumės“? Jie sakė, kad mokosi nepakankamai ir kad nori mokytis daugiau, bet jie nežino kaip tai padaryti. Ir tokį norą pareiškė tie mokiniai, kurie šiaip mokydavosi nenoriai. Tačiau alkoholis šiek tiek sumažina sąmonės veikimą, ir siela gali lengviau pareikšti savo norus.

Mes paprastai nejaučiame sielos poreikių, nes valdo kūnas ir slopina sielos pasireiškimus. Tačiau tais atvejais, kai kūnas yra neįgalus ir blogai vykdo savo maskuojančią paskirtį, mes aiškiai įsitikiname kokie yra sielos norai ir ko jai trūksta šiame pasaulyje.

Esantys su pakenktais smegenimis visi be išimties žino, kad jau yra gyvenę šitame pasaulyje, pasako savo vardą buvusiame įsikūnijame ir savo tuometinių tėvų vardus, žino už kokią nuodėmę jie įsikūnijo būtent tokiame kūne. Visi jie žino, kad šiame pasaulyje gyvena ne tam, kad atliktų tšuvą (sugrįžimą prie Dievo, atgailą), nes Tiesa jiems ir taip žinoma, ir jie neturi pasirinkimo laisvės. Dabartinio jų gyvenimo tikslas – pereiti per kentėjimus, kurie jiems yra buvusių nuodėmių valymas ir ištaisymas. Kai kuriems tai dar ne paskutinis jų sielos ištaisymo tarpsnis.

Tačiau žmonės, turintys sveiką kūną ir protą, tegu negalvoja, kad yra geresni už neįgaliuosius. Iš tiesų, pasak žymaus kabalisto Ari, dabartiniais laikais tarp mūsų beveik nebėra naujų sielų, ir kone visi, kurie dabar gyvena, jau buvo čia ir dabar vėl nusileido, kad ištaisytų tai, ką sugadino praėjusiuose įsikūnijimuose. Idioto padėtis yra netgi vertesnė. Tai paaiškinama tuo, kad šis individas jau ištaisė viską, ką turėjo taisyti gyvendamas protingoje būsenoje, ir jam liko tik iškentėti kančias, kurioms patirti protas nereikalingas.

Ir priešingai, jei žmogus šiame pasaulyje yra protingas, tai, su retomis išimtimis, yra ženklas, kad jis turi dar daug ką ištaisyti. Pasakojama, kad rabinas Chazonas Išas atsistodavo prieš silpnapročius.

Pokalbis su 6-ių metų berniuku, kurio diagnozė – cerebrinis paralyžius.

Ryšio pradžioje berniuko paklausė, ką jis norėtų pasakyti savo tėvams. Jis atsakė, kad jis nepasveiks, ir gaila, kad tėvai laukia pasveikimo ir meldžiasi, kad jis pasveiktų.

– Kodėl tu atėjai į šį pasaulį tokiame pavidale?

– Mano kentėjimai čia tiksliai atitinka tas nuodėmes, kurias padariau ankstesniame įsikūnijime.

– Ar mes galime tau kuo nors padėti?

– Taip. Melstis, kad mano ištaisymas būtų pilnas.

Pokalbis su mergaite, kurios diagnozė – Dauno sindromas.

– Ar žinai, kodėl atėjai tokiame pavidale?

– Taip. Už nuodėmes, kurias padariau ankstesniame įsikūnijame.

– Ar gali pasakyti, kokios tai nuodėmės?

– Ne.

– Kas yra sunkiau – patekti į pragarą ar ateiti į šį pasaulį tokiame pavidale?

– Ateiti tokiame pavidale. (Yra ir kito dvidešimtmečio autisto teiginys, kad ateiti tokiame pavidale yra baisiau, nei patekti į pragarą).

– Ar galėsi įeiti į rojų po kentėjimų šitame kūne?

– Ne. Nes aš dar turiu praeiti pragarą (heenna).

Tai pasakiusi, mergaitė apsiverkė ir paprašė nutraukti pokalbį.

Pokalbis su 7 metų berniuku dauniuku.

– Kodėl atėjai į šį pasaulį tokiame pavidale?

– Tai bausmė už nuodėmę praėjusiame gyvenime.

– Ar gali pasakyti kokia tai nuodėmė?

– Taip. Aš kalbėjau lašon-ara (kitų žmonių smerkimas, matant juose vien tik bloga) ir nemylėjau žydų.

– Ar galėsi po šito gyvenimo patekti į rojų?

– Taip.

– Ar ši bausmė atitinka nusikaltimo dydį?

– Taip. Aš smerkiau tyčia, pilnai suvokdamas, kad darau nusikaltimą. Atitinkama tam ir bausmė. Dabar aš negaliu atskleisti žmonėms tų didelių žinių, kurios yra mano sieloje. Mane visi laiko kvailiu be proto, o nejautrūs žydai galvoja, kad aš visiškas idiotas. Tai sunki bausmė ir aš labai kenčiu.

– Ar turi priekaištų šiai bausmei?

– Ne. Aš sukurtas pagal Dievo paveikslą, o šita bausmė ištaisys mane ir tobulins.

– Ar nori ką nors perduoti kitiems žmonėms?

– Taip. Kad nenusidėtų, nes Teismas griežtas, o bausmė sunki.

Laukite tęsinio…

Jehuda Novoselskis (Йехуда Новосельский)

Iš rusų kalbos vertė ir komentavo Aleksandras Žarskus

Vydija.lt

Pasidalinkite su kitais!