Šeši vidiniai žmogaus priešai (V dalis). Pavydas

pieces-of-the-puzzle-592798_960_720

Yra šešios jėgos, taip pakeičiančios sąmonę, kad žmogus nebesupranta, kas vyksta su juo, jo gyvenimu – jį supanti realybė pasikeičia visiškai. Vedose šios jėgos vadinamos vidiniais žmogaus priešais, nes jie gimdo visas išorines, „gyvenimiškas“ problemas ir griauna žmonių likimus. Šiandien pakalbėkime apie dar viena vidinį mūsų priešą – pavydą.

Anksčiau rašėme…

Pavydas – tai džiaugsmas, kylantis matant aplinkinius, kurie gyvena iliuzijoje. Būdami iliuzijoje mes galvojame, kad to žmogaus laimė yra susijusi su jo pasiekimais, padėtimi ar turtais. Jeigu gyvenime kažkas nepasiseka mes patiriame neigiamas emocijas, tada mums atrodo, kad kiti tuo džiaugiasi. Taip atrodo todėl, kad mus veikia iliuzijos energija, kurios turime kiekvienas. Iš tiesų viskas yra kitaip, tačiau būtent toks suvokimas pagimdo varžymąsi dėl materialių daiktų. Todėl žmonės, užvaldyti nepilnavertiškumo komplekso, taip vertina žinomus firminius ženklus, jog perka firmines prekes, fotografuojasi su jomis ir kelia nuotraukas į tokius socialinius tinklus kaip Facebook, tokiu būdu bandydami užmaskuoti savo kompleksus. Šiais laikais ypač populiaru puikuotis prabangiais automobiliais, daiktais ir drabužiais su garsiais prekiniais ženklais. Tokiu būdu socialiniuose tinkluose susikuriamas norimas įvaizdis, kurio žmogui nepavyksta užsitarnauti realiame gyvenime. Dažniausiai visa tai kyla dėl kompleksų ir nepilnavertiškumo jausmo. O viso to šaknys – čia aprašomi 6 vidiniai žmogaus priešai. Yra daugybė pavydo apraiškų, tačiau pagrindiniai yra šeši lygiai. Apie juos dabar trumpai ir pakalbėsime.

Vedų šventraščiuose sakoma, kad gyva būtybė 24 valandas per parą jaučia pavydą. 24 valandas per parą ji jaučia nepasitenkinimą savo padėtimi. Tai verčia gyvą būtybę nuolatos gerinti šią padėtį. Taigi, kokią padėtį mes nuolat siekiame gerinti? Materialią. O pavydas – pagrindinis materialaus progreso variklis. Pavydas… Mes sakome: „O, turtuolis… Jei turtuolis – reiškia vagis.“ Tokiais žodžiais mes pasakome viską. „Jei graži, reiškia – kvaila, jei turtingas – vagis, jei politikas – niekšas.” Kaip manote, iš kur tai? Kas taip galvoja? Pavydus žmogus visuomet nusiminęs, nes aplink jį yra „geresnių“ žmonių. Todėl džiaugsmo jo gyvenime yra mažai. Jeigu matote nuolat be priežasties  nelaimingą veidą, žinokite – tai pavydo išraiška.

Korane taip pasakyta apie pavydą: „Griežtai stenkitės įveikti pavydą, nes jis sudegina gerų darbų rezultatus taip pat greitai, kaip ugnis praryja sausą medį. Pavydas skatina žmogų imtis bet kokių priemonių, norint pasiekti pavydu grindžiamą tikslą, ignoruojant garbę, gerumą ir padorumą“.

Krikščioniškoje filosofijoje sakoma: „Ir gelbėk mus nuo pikto. Amen.“ Kas tas piktasis? Ką jis tokio daro? „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams ir neleisk mūsų gundyti.“ O kas yra gundymas?  Tai – pavydas, todėl sakoma: „Ir gelbėk mus nuo pikto.“ Žaltys krikščionybėje yra vadinamas gundytoju. Jis siūlo Ievai pažinimo medžio vaisiaus, siūlo jais tenkintis. Ir kai tik Ieva paragauja šio vaisiaus, iškart pasireiškia seksualinis potraukis. Ji pajaučia geismą. Ji nuskina lapelį ir pridengia savo gėdą. Kodėl iki tol ji nejautė gėdos? Kodėl šiuo lapeliu ji neuždengė akių, ausų, burnos? Arba kitko. Na, kažkaip kitaip… Jūs matėte senus paveikslus su Adomu ir Ieva? Kur jų drabužiai? Gal jie, pavalgę to vaisiaus, antpečius sau pasidarė? Ar  kepures sau užsimovė? Ką jie prisidengė? Čia sakoma: siekimas viešpatauti materialiame pasaulyje pasireiškė seksualiniu potraukiu. Stipriu potraukiu lytiniams santykiams.  Ir tuoj pat tarp Ievos ir Adomo prasidėjo varžymasis, kuris bus lyderis. Kaip jūs manote, kas vyksta šeimose? Visi nori būti lyderiais. Moterys nori būti svarbiausiomis, tačiau vyrai nori to paties. Moterys galvoja: „Na ir būk sau lyderis, aš vis tiek padarysiu taip, kaip noriu. Aš laimėsiu gudrumu. Na gerai, gerai, šūkauk čia sau. Vis tiek bus, kaip aš noriu. Vis tiek pas mane atšliauši. Tik saulutė nusileis, tik paukšteliai sumigs… Kai paukščiai užmigs sode, kai žuvys nardys tvenkinyje…“ Ir kuomet vyras pradeda pavydėti: „Na, o ką man už tai duosi?“ Ir vyras pradeda, vardinti… „Ne, nenoriu… Noriu, kad tu paklustum.“ Ir jis, kaip toje pasakoje: „Dar smarkiau plūstasi piktoji senė. Kvaile tu, prasčioke.“ O ji: „Grįžk prie mėlynosios jūros, nusilenk žuvelei. Nebenoriu būti cariene, noriu būti jūrų karaliene ir kad pati auksinė žuvelė būtų mano pasiuntinuku.“ Ypatinga padėtis… Taigi, pavydas – tai tokia emocija, kuri nenurimsta žmoguje tol, kol tas, kuriam pavydima, neteka pavydo objekto. Todėl, kai kas nors nutinka mūsų aplinkiniams, pavyzdžiui, kažkas sudaužė automobilį…: „Cha, cha, cha. Taip jam ir reikia.“ Yra daugybė anekdotų, kurie prasideda taip: „Važiuoja 600–tasis mersedesas. Staiga į jį trenkiasi įsibėgėjęs zaporožietis…“ Viskas. Toliau galima nebepasakoti. Jau apėmė palaima… Kaip manote, ar tokias istorijas pasakoja 600–tųjų mersedesų savininkai? Kaip manote, iš kur ši palaima? Tai – dėl pavydo ir blogo linkėjimo. O atrodo, kas čia tokio, anekdotas… Linksma gi, juokinga… Arba: „Vyras – komandiruotėje…“, žiūrėkite, mes jau džiaugiamės, kad kažkas kažkam neištikimas.

O kaip pasireiškia pavydas tamsos ir neišmanymo gunoje (energijoje)? Jis pasireiškia, įvairiausių pinklių spendimu ir intrigomis. Tai reiškia, kad žmogus, apimtas pavydo neišmanymo gunoje, pradeda spęsti pinkles bet kuriam, kuris yra kažkuo pranašesnis už jį patį. Vietoje to, kad mokytųsi iš tokio žmogaus, jis pradeda kurti intrigas, kritikuoti, skleisti gandus, apkalbas, tai yra spęsti įvairiausias pinkles šiam žmogui, stengiantis sumenkinti realius jo sugebėjimus ir išpučiant tokio žmogaus trūkumus.

Pavydas aistros gunoje, – kuomet trokštama ne savybių, kurias turi tas, kuriam pavydima, o rezultatų, gaunamų šių savybių dėka. Jeigu žmogus nori rezultatų, jis yra aistros gunos įtakoje, joje visuomet siekiama „vaisių“. Ši guna visuomet skatina siekti jausminio pasitenkinimo. Jeigu mes matome kokį nors įžymų pamokslautoją, mes trokštame tokios pat šlovės, kokia lydi jį. Jei matome stiprų žmogų, mes pavydime jam jėgos, nes jėga suteikė jam šlovę. Mums neduoda ramybės tokia žmogaus šlovė. Todėl tokius žmones mes imame mėgdžioti.

O dabar apie pavydą dorybės gunoje. Žmonės kalba, kad pavydas būna juodas ir baltas. Jie sako: „Nepagalvokite, nieko blogo, tai – baltas pavydas.“ Nieko ir nereikia galvoti. Todėl, kad apie baltą pavydą, skirtingai nei juodą, kalbėti nereikia. Ir galvoti apie jį nereikia. Jūsų poelgiai parodo, kada jūs kažkam pavydite baltu pavydu. Kuomet matai geras savybes ar šiaip ką nors gero kitame žmoguje ir netrokšti, kad jis to netektų, o pats trokšti įgyti tokias pačias savybes, sugebėjimus, meistriškumą ir gėrį – tai yra leistina, nes, šiuo atveju, pavydintis nori mokytis iš to, kuriam pavydi. Tai taip pat yra pavydas. Tačiau, šis pavydas – dorybės gunoje. Toks pavydas pateisinamas, nes skatina žmogų vystytis. Visos kitos pavydo rūšys yra nepateisinamos.

Pavydiems žmonėms niekada nepasakokite savo planų, nes jiems nebus lemta išsipildyti. Dėl ko? Pavyduolis padarys viską, kad jie liktų neįgyvendinti.

Parengė Eldaras Gramyko

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!