Egzistuoja septynios nuodėmės, kitaip Mirtinosios nuodėmės, kurių padarymas veda į sielos mirtį. Pirmą kartą šių nuodėmių sąrašą paminėjo popiežius Šventasis Grigalius I–asis šeštame amžiuje. Šių nuodėmių priešingybė – Septynios didžiosios dorybės: tyrumas, teisingumas, santūrumas (saikingumas), narsa (tvirtybė), tikėjimas, viltis, dosnumas. Šiandien plačiau pakalbėkime apie antrąją mirtiną nuodėmę – puikybę.

Anksčiau rašėme…

Puikybė – plyšys šarvuose ties širdimi. Kiekviena strėlė sminga tiesiai į mūsų švelnią, jautrią širdį… Puikybė sukelia neapsakomas, nepakeliamas kančias… Kuo didesnė puikybė, tuo labiau trokštame, alpstame dėl pripažinimo. Svaigstame iš noro, kad kiti žmonės mumyse matytų vien tobulumą, tik tas savybes, kurių kartais nė neturime. Ir kenčiame nepaprastai dideles kančias, kai niekas, net mes patys, savęs nematome tokiais tobulais, kokiais norėtume būti…

„Neskaistumas, pyktis, godumas, girtuokliavimas ir panašūs dalykai, palyginti su ja, tėra tik uodo įkandimas: tai per puikybę velnias tapo velniu. Puikybė veda į kiekvieną kitą nuodėmę – tai visiškai prieš Dievą nukreipto proto būsena.

Jums atrodo, kad per stipriai pasakiau? Jei taip, pamąstykite. Ką tik sakiau, kad kuo labiau žmogus pasikelia į puikybę, tuo labiau jis nemėgsta kitų puikybės. Iš tikrųjų, norint sužinoti, kiek esame išpuikę, lengviausias būdas būtų paklausti savęs: „Ar man labai nepatinka kai kiti žmonės pažemina mane arba nekreipia į mane dėmesio, kišasi į mano reikalus, elgiasi kaip su vaiku arba demonstruoja prieš mane savo pranašumą?“ Esmė ta, kad kiekvieno asmens puikybė varžosi su visų kitų puikybe. Kadangi pats noriu sublizgėti vakarėlyje, aš toks nepatenkintas, kai sublizga kas nors kitas. Du to paties amato žmonės niekad nesutaria vienas su kitu.“ Iš C. S. Lewis knygos „Tiesiog krikščionybė“.

Puikybė turi du kraštutinumus – kai žmogus save aukština kitus žemindamas ir kai žmogus save žemina kitus aukštindamas. Tai ta pati puikybė, tas pats dėmesio troškulys, tik priemonės jam gauti yra skirtingos. Nevaldoma puikybė verčia žmogų jaustis vis dažniau ir labiau skaudinamam aplinkinių – kaip gi manęs, tokio nuostabaus, galėjo kažkas nepastebėti, nepagirti? Kaip gali su manim, tokiu puikiu, nenorėti kas nors eiti pasivaikščioti? Kaip apie mane gali kas nors atsiliepti ar net pagalvoti nepakankamai gerai? Turbūt tas, netinkamai su manim besielgiant žmogus, yra blogas, sugedęs iki pašaknų…  Na, gal kiek ir perspaudžiau aprašydama vidinį pokalbį, tačiau jei nors šešėlį atpažįstate, suprantate, ką noriu pasakyti.

Blogiausiai, kad išsikerojusi puikybė neleidžia mums patiems jos pastebėti ir suvaldyti.

Kaip atpažinti savyje puikybę?

1. Jei iki šio sakinio galvojate, kad puikybės jumyse tikrai nėra ;)
2.  Jei manote, kad vienų žmonių verta pasiklausyti, o kitų – laiko gaišimas.
3.  Jei žmonės dažnai jus skaudina.
4.  Jei dažnai nusiviliate kitais.
5.  Jei nemėgstate savęs, nemylite savęs.
6.  Jei dažnai jaučiate, kad žinote, ką apie jus galvoja kiti.
7.  Jei apskritai jaučiate, kad žinote, ką kiti galvoja, kokie jie iš tikrųjų yra.
8.  Jei atpažįstate puikybę kituose.
9.  Jei kritika lengvai išmuša jus iš vėžių.
10.  Jei jums svarbu, ką kiti mano apie jus.

Jei bent į vieną klausimą atsakėte „taip“, kuo nuoširdžiausiai sveikinu – yra vilčių išsivaduoti iš kančių! Ypatingai kritiškais atvejais puikybė žmogui neleidžia net suvokti, jog ji jame yra. Išties, kartais puikybė visiškai apraizgo žmogų iš vidaus ir iš išorės, ir mažai jam vilčių telieka paragauti nors trupinėlį laimės…

Ką daryti, kaip gelbėtis? Pirmiausia – nulenkti galvą. Ugdykimės nuolankumą ir dėkokime už bjaurius viršininkus, klastingus draugus, despotiškas anytas. Jei kas nors įžeidė – klaupkimės bent mintyse prieš tą žmogų ir kartokim jam: „Ačiū, aš tave myliu, atsiprašau, atleisk man“. Jei nieks nepadėkojo ir dėl to nukabinai nosį – lenk žemai galvą visiems nepadėkojusiems ir džiaukis, kad tau parodė, kur yra plyšys apsaugoje. Piliulė nuo puikybės – neapsakomai karti. Bet tik iš pradžių! O paskui prasideda medus :) Žmonės tampa giedri ir besišypsantys tarsi dangus po stiprios liūties su perkūnija. Gyvenimas tampa lengvu ir maloniu, nes niekas nebegali sužeisti mūsų švelnios, trapios širdies…

Beje, nuo puikybės kenčiantys žmonės dažniausiai serga skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis, opomis, psichiniais negalavimais ir artritais.

Laukite tęsinio…

Parengė Asta Ivaškevičiūtė  (Arčana Siddhi dd). Daugiau informacijos://astaivaskeviciute.weebly.com/

Redagavo Lina Šimelionytė