Egzistuoja septynios nuodėmės, kitaip Mirtinosios nuodėmės, kurių padarymas veda į sielos mirtį. Pirmą kartą šių nuodėmių sąrašą paminėjo popiežius Šventasis Grigalius I–asis šeštame amžiuje. Šių nuodėmių priešingybė – Septynios didžiosios dorybės: tyrumas, teisingumas, santūrumas (saikingumas), narsa (tvirtybė), tikėjimas, viltis, dosnumas. Šiandien plačiau pakalbėkime apie pavydą.

Anksčiau rašėme…

Pavydas – tai liga. Taip sakė Lao Tzu, senovės Kinijos filosofas, tradiciškai laikomas vienu daoizmo pradininkų.

Anot O. G. Torsunovo, garsaus Rusijos ajurvedos gydytojo, pavydas – tai nesugebėjimas mylėti.

Prieš keturis tūkstančius metų Senovės Egipto Mirusiųjų knygoje šis pragaištingas jausmas ydų sąraše buvo įrašytas kaip pirmasis ir pats svarbiausias. Manoma, kad pavydas iš pradžių nuveda tiesiai į mirusiųjų karalystę, o paskui – pražudo sielą.

Teologas J. Burkus apie pavydą sako, kad tai yra nepasitenkinimo ar pikto nuliūdimo jausmas dėl artimo pasisekimo laimėti turto, garbės, iškilimo, gabumų, talento ar kokio nors kito gėrio, kas pavydžiam žmogui sumažintų garbę. Pavydusis trokšta laimės sau, o kitam – nelaimės. Šventajame Rašte pasakyta: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai“ (Jok 3, 16).

Išminties knygoje rašoma: „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“ (Išm 2, 24).

Šventuose raštuose aprašoma daugybė pavydo lemtų nelaimių. Luko evangelijoje skaitome pasakojimą apie sūnų palaidūną (žr. Lk 15, 11–32). Matome, kad vyresnysis sūnus pavydėjo broliui tėvo gailestingumo, nes pats jis sunkiai dirbo tėvo namuose, o brolis, svetur iššvaistęs palikimą ir sugrįžęs, buvo šauniai priimtas. Tai – pavydas.

Apaštalo Mato evangelijoje pasakojama, kaip vynuogyno šeimininkas ūkvedžiui liepė pasišaukti darbininkus ir jiems išmokėti atlyginimą, pradedant nuo paskutiniųjų ir baigiant pirmaisiais. Paskutinieji gavo po denarą, o pirmieji manė gausiantys daugiau, bet jiems irgi buvo sumokėta po denarą, todėl jie ėmė priekaištauti: „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą“ (Mt 20, 12). Šeimininkas atsakė: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu. Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?“ (Mt 20, 13).

Išpuikėlis ieško garbės, goduolis – turtų, tinginys – poilsio. Ir tik pavyduolis sau nieko netrokšta. Jį jaudina tai, kad sekasi kitam žmogui. Pavyduolis gali padaryti viską, kad tik kitas žmogus visko netektų – garbės, sėkmės, nuoširdumo, gerumo. Pavydas yra tarsi žmogų graužiantis vėžys …

Kaip ir su kitomis ydomis, daugelis žmonių bando patys save apgauti, neva jie nejaučia to gėdingo jausmo. Iš čia ir atsirado posakis „baltas pavydas“.  Pavydas yra pavydas.  Nėra jokios  gero pavydo formos. Žmogus gali tiesiog susivaldyti ir nekenkti kitam. Tačiau tas jausmas vis tiek grauš pavyduolį ir suteiks siaubingas kančias.

„Pyktis nuožmus, įtūžis nenugalimas, bet kas gali atsispirti pavydui?“ (Pat 27, 4).

Kaip kovoti su pavydu?

Pirmiausia reikia labai aiškiai įsisąmoninti, kad mums čia niekas nepriklauso. Nei žmonės, nei santykiai, nei turtai, nei sveikata. Mes čia praktiškai nieko nekontroliuojame. Mes juk net nevaldome savo širdies plakimo, nežinome, nei kas mūsų laukia, nei kokios mintys suksis mūsų galvoje po 5 minučių.

Štai kaip Vedose aprašomas žmonijos pirmtako sukūrimas:

„Kartą pirmoji visatos gyvoji būtybė, savagimis Brahma, pasijuto pasiekęs gyvenimo tikslą. Tą akimirką iš jo proto radosi visatos gerovės reikalais besirūpinantis Manu.

Savitvarda garsėjantis kūrėjas dovanojo jiems savo žmogiškąjį kūną. Išvydę gimusius Manu, pusdieviai, gandharvai ir kitos anksčiau sukurtos būtybės ėmė ploti visatos Viešpačiui Brahmai.“

Matote – „visatos reikalais besirūpinantis Manu“. Ne savo reikalais, o visos Visatos. Žmogus buvo sukurtas ne kad daug turėtų, valdytų, vadovautų, o rūpintųsi kitais, visatos reikalais. Viskas, ką mes turime, yra laikina, mums paskolinta trumpam naudojimuisi.

Antra, ką reikėtų suprasti, jog visi viską turime pagal nuopelnus. Visatos mechanizmo veikimas yra virš mūsų proto suvokimo galimybių. Galime suprasti tik pagrindinius principus, bet ne daugiau. Vedose sakoma, kad jei protas būtų visiškai nurimęs ir skaidrus, mes matytume visą praeitį ir visą ateitį, panašiai, kaip skaidraus, ramaus ežero vandenyje matome jo dugną ir plaukiojančias žuvis. Tačiau mes net nelabai prisimename, kas buvo vakar, ką jau kalbėti apie daugiau. Todėl tiksliai nežinome priežasčių, kodėl vienas turtingas, o kitas – skurdžius. Mums užtenka suvokti, kad tam yra pagrindas. Mes turime tiek, kiek užsitarnavome, tiek, kiek verti, kiek nusipelnėme savo šio ir praeitų gyvenimų darbais. Jei norim turėti daugiau, turime valytis karmą, o ne pavydėti kitiems. Pavydėdami kitiems griauname savo gyvenimą ir žlugdome likimą.

Trečia, ką reikėtų daryti – pajutus bent menkiausią pavydo apraišką, turėtume melstis už žmonės, kuriems pavydime, dėkoti Dievui, kad jiems taip sekasi ir prašyti pagausinti jų laimę, sveikatą, turtą. Taip pat reikia bent jau mintyse prašyti tų žmonių atleidimo už pavydą, kurį jiems jaučiate. Iš pradžių tai bus labai dirbtina ir skausminga, tačiau ilgainiui pavyks save „perlaužti“.

Laukite tęsinio…

Parengė Asta Ivaškevičiūtė  (Arčana Siddhi dd). Daugiau informacijos://astaivaskeviciute.weebly.com/

Redagavo Lina Šimelionytė