Senelio ir senelės svajonės

background-1227545_960_720

Gyveno kartą senelis ir senelė. Na, tiesą sakant, ne visada jie buvo senyvo amžiaus. Kažkada buvo jauni, stiprus, gražūs ir pilni svajonių.

Susipažino, pamilo vienas kitą. Ilgus vakarus vaikščiodavo po gražias apylinkes, susikibę už rankų, kartu svajojo. Svajojo, kaip moteris tapys, o vyras dirbins aitvarus. Suglaudę galvas karštomis vasaros dienomis sėdėdavo ąžuolo šešėlyje, o vaizduotėje piešė vaizdus, kaip jų vaikai kartu su tėčiu laksto, ganydami padangėse vėjų nutvertą aitvarą, o mama tuo tarpu patogiai ir jaukiai įsikūrusi tapo jų kieme spalvomis ir maloniais kvapais klestintį gėlyną… Jie vis svajojo ir kalbėjosi, kaip visas šias svajones įgyvendins iškart, kai tik susituoks.

Taip besvajodami šie du puikūs žmonės susituokė. Bet prieš išpildant svajones reikėjo įsikurti – pasistatyti namą, įsirengti šiltnamį, susikasti daržą. Kai tai buvo įrengta, svajonių pildymą nukėlė truputį vėlesniam laikui, nes reikėjo ravėti piktžoles, šienauti žolę, o ir namas nuolat reikalavo priežiūros – tai tą prikalt, tai aną priveržt. Tada gimė vaikelis, kartu su juo – dideli džiaugsmai, o drauge ir rūpesčiai. Svajonių pildymas buvo atidėtas, nes, savaime aišku, pirma reikia vaiku pasirūpinti, jį reikia auginti. Tada gimė antras vaikas, vėl atsinešdamas daugybę saldaus džiaugsmo ir, be abejo, rūpesčių. Kai du vaikai ir ūkis, kada gi mama beras laiko tapymui, o tėtis – aitvarams dirbti? Galiausiai, net jei ir būtų jau pagamintas aitvaras, nėr kada su vaikais tą daiktą vėjyje skraidinti – reikia dirbti, reikia užsidirbti, kasdien reikia spręst vis naujas problemas. Svajonės gi dar palauks, dar yra laiko.

Taip bėgo metai. Vaikai išskrido į savus namus, tačiau kasdieniai rūpesčiai nedingo. Jie pasikeitė, tačiau niekada nesumažėjo. O su amžiumi ir jėgos silpo.

– Kam gi man tie gėlynai, – galvojo moteris. – Kiek daug rūpesčių kelia, o naudos – jokios.

Ir panaikino gėlynus, užsėjo žole.

Kasmet jiedu vis kažko atsisakydavo – kam to reikia? Kokia gi iš to nauda? Juk tai visiškai nepraktiška.

Ir patys nepastebėjo, kaip ėmė tūnoti savo trobelėje, retai kada beiškišdami nosį į lauką. Tiesą sakant, jie ir pro langą retai težvelgė, nes pagrindinis jų dėmesio objektas buvo televizorius.

Neprižiūrimos gėlės ant palangių suvyto, o paskui sudžiuvo. Stiklai apsinešė dulkėmis ir apaugo voratinkliais. Kasmet trobelėje darėsi vis tamsiau ir niūriau, nes šviesa vis sunkiau prasiskverbė į vidų.

Senelis su senele jau nebeprisiminė savo jaunystės svajonių. O jei ir prisimindavo, tik nustebdavo, kad galėjo kadaise norėti tokių nepraktiškų dalykų – tapyti gėles ir dirbinti aitvarus. Kokia gi iš jų nauda? Nei pinigo užsidirbsi, nei pavalgysi…

Tad jie ir gyveno sau praktiškai, bet be džiaugsmo. O pasaulis už lango atrodė niūrus ir murzinas. Net tada, kai švietė saulė.

 

Asta Ivaškevičiūtė  (Arčana Siddhi dd). Daugiau informacijos: Astaivaskeviciute.weebly.com

Pasidalinkite su kitais!