Šeimos ekologija

baby-17369_1280

Kaip Vedų išmintis apibrėžia šeimą?

Šeima kuriama visam gyvenimui. Nutraukti santuokinius ryšius, kaip pažymima Vedose, galima tik labai išskirtiniais atvejais. Šeimos kūrimo tikslas – pakviesti į ją vaikus, sielas, tam, kad jos prisimintų Dievo buvimą ir tinkamai atliktų savo pareigas tėvams jų išėjimo iš šio pasaulio akimirką. Vedose dėstoma dievocentrinė filosofija, tad ir šeimos centre – Dievo asmuo. Senovėje vyras buvo laikomas savo žmonos ir vaikų mokytoju, nes jis studijuodavo senuosius šventraščius ir vesdavo šeimą dorovingu keliu: skatindavo ugdyti charakterį, susilaikyti nuo juslinio tenkinimosi ar malonumų paieškos, vykdyti pareigas. Vyras globodavo moterį su meile ir pagarba, padėdavo sutramdyti neramų jos protą, o vaikus saugodavo materialios, emocinės, ir dorovinės gerovės prasme.

Pagrindinis visų šeimos narių tikslas yra mokytis vykdyti pareigas ir tarnauti vienas kitam. Vyro ir moters pareigos šeimoje šiek tiek skiriasi, tai lemia psichologiniai lyčių skirtumai. Kartais tai kelia nemažai savitarpio nesutarimų ir nesusipratimų. Vis dėlto kiekvienas partneris turėtų savąsias pareigas vykdyti besąlygiškai. Tik taip galima tobulėti. Svarbu suprasti, kad mes veikiame ne tam, kad gautume atlygį, o tam, kad patys tobulėtume ir stiprėtų mūsų charakteris. Vyras ir žmona nuolat stengiasi pasitarnauti vienas kitam, o vaikai, matydami tokį pavyzdį, gaudami galimybę pasitarnauti tėvams ir priimdami tėvų tarnystę jiems, tampa išaukštintomis asmenybėmis. Įdomu tai, kad jei šeimos santykiai yra harmoningi ir netrikdo natūralios asmenybės brandos, vaikai iš prigimties trokšta pasitarnauti tėvams, tai nesukelia jiems jokių problemų.

Šiandien vis labiau populiarėja ekologiškas požiūris į gyvenimą. Kaip apibūdintumėte šeimos ekologiją?

Šeimoje, kaip ir ekologijoje, svarbiausia santykiai. Žinoma, turime pradėti nuo ekologiškos mitybos. Svarbu nevartoti vadinamųjų „agresijos produktų“ (mėsos, žuvies ir panašiai): kuo daugiau tokio maisto suvartojame, tuo mažiau šeimoje lieka įsiklausymo, užuojautos, atleidimo ir sąmoningumo. Ekologiška atmosfera turi vyrauti visose šeimos gyvenimo srityse – tai ir minčių, ir kalbos, nuostatų, ir požiūrių švara. Vedose nurodoma: svarbu išlaikyti santykių hierarchiją – ji lemia harmoningą šeimos gyvenimą. Vyras emocijų prasme stabiliau reaguoja į sudėtingas gyvenimo situacijas, todėl jo pareiga – palaikyti savo žmoną tuomet, kai ji nerami ar išsigandusi. Būtina ją globoti ir rodyti, kad vyras imasi atsakomybės už visa, kas nutinka. Stabilumo, saugumo jausmas, kurį žmonai užtikrina vyras, leidžia jai ramiai reaguoti į vaikų emocijas, dalintis su jais pozityviais jausmais. Vyras turėtų veikti it katalizatorius: bendrauti su labiau už save emociškai ir dvasiškai pažengusiais autoritetais ir taip šeimoje sunkumų metu patiriamą įtampą „išnešti“ už šeimos ribų, o ne paversti ją skundais, nepasitenkinimu, pykčiu, agresija ar įžeidimais žmonai ir vaikams. Šeimos ekologija – tai aiškių bendravimo taisyklių nustatymas, jų laikymasis, aukštesnių dėsnių pripažinimas ir jų įtakos šeimos gyvenimui suvokimas. Svarbu, kad taisyklės būtų patvirtintos autoritetų ir patikrintos tūkstantmečių. Tik tuomet jos ves į visišką šeimos gyvenimo harmoniją.

Viena iš jūsų misijų yra ,,skatinti pilnavertį, harmonijos, darnos ir meilės kupiną, šeimyninį gyvenimą“. Kokie patarimai ir mokymai padeda tai daryti?

Pirmiausia turime prisipažinti sau ir kitiems, kad nesame tikri, kaip tinkamai organizuoti santykius šeimoje. Niekas mums apie tai nepasakojo, neaiškino ir nenurodė, kokios laukia pasekmės, jeigu elgsimės netinkamai. Žinios – tai, kas gali atvesti mus į harmoningus santykius. Be tinkamų žinių santykiuose išsikeroja egoizmas, iš jo kyla begaliniai reikalavimai, kritika ir pretenzijos partneriui.

Vedos nurodo visuomenės narių pareigas, kurias vykdydami galime tapti laimingi. Vyras būtinai turi šalintis bet kokios galimybės tenkinti jusles, mėgautis gyvenimo malonumais, nes tai jį paverčia minkštakūniu, silpnu padaru, nesugebančiu drąsiai žvelgti gyvenimo sunkumams į akis. Toks žmogus nenori priimti atsakomybės nei už save, nei už kitus, net jei privalo tai daryti. Atsisakęs alkoholio, kitų svaiginimosi priemonių, sureguliavęs savo mitybą, griežtai ribodamas savo norus, buities patogumus, susilaikydamas nuo geismų (ir lytinių) pildymo, priimdamas atsakomybę už šeimos finansinę gerovę bei emocinį saugumą, už šeimos narių moralės ugdymą ir gyvenimo tikslų bei gairių nustatymą, vyras užsitarnaus pagarbą ir skatins žmonos norą atsakyti į pastangas su dėkingumu jam tarnaujant.

Žmonos tarnystė – tai pagarba vyrui ir jo palaikymas. Palaikyti vyrą svarbu net tada, kai jis (žmonos požiūriu) nėra tobulas. Vedose teigiama, kad vien vyro pastangos ir noras tobulėti yra verti moters palaikymo, padrąsinimo ir gėrėjimosi. Tai vyrams reikalinga kaip oras tam, kad galėtų stiprinti savo vyrišką jėgą ir motyvaciją. Deja, dažnai būtent to moterys labiausiai ir šykšti savo vyrams. Svarbu tai, kad palaikymas turi kilti iš šeimos, likti jos viduje – vyras neturėtų klausytis, reaguoti ar girtis jokiomis pašalinių moterų pagyromis ar susižavėjimo šūksniais. Net abejodama vyro tikslais moteris turėtų jį palaikyti: jos priekaištai ir kritika vyro tikrai neįkvepia, tik atstumia nuo jos. Pasitikėjimas, pagarba, palaikymas, įvertinimas ir padrąsinimas – tai savo vyrui suteikianti moteris skatins jį visa jėga ir širdimi realizuoti save gyvenime (daugiausia išoriniame pasaulyje), padarys jį laimingą ir dėkingą. Derėtų nepamiršti, kad visi vyrai nori veikti, atlikti įvairius žygdarbius, būti reikšmingi, stiprūs ir geri tėvai. Moteris yra pajėgi pažadinti vyrą tokiems darbams.

Žinoma, tam jai reikės atlikti savas „askezes“. Pirma, moteris turėtų atsisakyti troškimo imtis iniciatyvos anksčiau ar už savo vyrą. Pasirodo, tai bene kiekvienai moteriai šiandien yra sunkiausia: likti moterimi, mėgautis savo gyvenimu, valgyti saldžiai, puoštis, gražiai rengtis, dalintis su kitais savo jausmais ir emocijomis, palaikyti ir puoselėti santykius. Šeimos nariai, sužinoję apie savo pareigas, turėtų nesusipainioti ir „nelipti į svetimą daržą“. Atlikdama svetimas pareigas moteris, jos charakteris ima vyriškėti (gaila, bet šiandien visuomenė tai labai skatina), o vyras užleidžia pozicijas, atsakomybę, minkštėja, dairosi komforto ir puoselėja moteriškas charakterio savybes. Nei viena, nei kita pusė, eidama tokiu keliu, niekada netaps laiminga.

Kas šiandieninėms šeimoms trukdo pasiekti harmoniją?

Baimė žengti neįprastą sau ir kitiems žingsnį, išeiti už komforto zonos ribų ir tapti stipriomis asmenybėmis, einančiomis individualiu gyvenimo keliu,besiklausančiomis širdies balso. Labiausiai harmonijai trukdo konformizmas, įpročiai elgtis tinkamai – tinkamai kitų požiūriu. Nusistovėjusius bendravimo modelius labai dažnai priimame kaip tiesą, o tėvų mums taikytus auklėjimo metodus – kaip vienintelį būdą vaikams auginti, nes manome, neva užaugome „normalūs“ žmonės… gal tik truputį traumuoti, depresuoti ir šiek tiek nelaimingi.

Pradėti domėtis tikrąja gyvenimo prasme, atrasti gaires savo kelyje ir iškelti bendrą šeimos tikslą yra žymiai sunkiau negu gali atrodyti. Nepakanka tiesiog po darbo dribti į minkštasuolį prie televizoriaus ir eilinį kartą pasiguosti be galo išradingais pasiteisinimais, kodėl tokį gyvenimą mes vadiname normaliu ir tinkamu. Baimė, ypač gėdos ir sumišimo baimė, dvejonės, kad mums nepavyks arba kad susidursime su neregėtais išbandymais ir nematytomis, nepažįstamomis situacijomis, nerimas, kad iš mūsų pasityčios, atstums, kad reikės apginti savo naująjį gyvenimą, neleidžia mums pripažinti savo silpnumo, pažeidžiamumo ir netgi neišmanymo. Tik einant savęs pažinimo keliu bei drįstant gyventi individualų gyvenimą galima šeimos harmonija ar ekologija. Ir tik tokioje šeimoje visi šeimos nariai susitiks prie vieno santykių stalo.

Pasidalinkite su kitais!