Sąmonė, siela ir mokslas (II dalis). Sielos paieškos

Pirmoji straipsnio dalis čia.

Sielos paieškos

Visi intuityviai galime pajusti, kad egzistuoja sąmoninga esybė – siela, generuojanti visus mūsų gyvybinius požymius. Bet sielos tyrimai laboratorijose vis dar neduoda jokių rezultatų.

Kai kurie tyrėjai netgi ieškojo sielos pasitelkdami PET skenerį, tikėdamiesi ją rasti smegenyse. Šiuolaikinė fiziologija ir tiriamieji mokslai bergždžiai ieško aukštesnės tapatybės fizinės buvimo vietos. Dėl tiesioginių įrodymų trūkumo paprastai daroma išvada, kad nėra jokios asmens esmės, jokio vidinio patyrimų priėmėjo.

Turime priminti, kad dauguma šiuolaikinių mokslinių teorijų remiasi netiesioginiais, niekad neaptiktų reiškinių įrodymais. Pavyzdžiui, nė vienas mokslininkas nesiginčija dėl elektrono sąvokos, nors jis buvo atrastas netiesioginių tyrimų metu. Skaitydamas paskaitą universitete fizikos profesorius teigs: „Štai, mes matome elektroną.“ Nors iš tiesų stebėsime tik ryškesnį ruoželį debesyje. Tačiau, autoritetų teigimu, mes galime būti tikri, kad tai – elektrono egzistavimo požymiai.

Vizualiai suvokiamas paprasto žmogaus pasaulis jau seniai užleido kelią vis keistesnei ir magiškesnei fizikos „loginei“ struktūrai. Subatominės materijos tyrimų teorijos tikrai pribloškia. Vis dėlto net ir jos nesuteikia visiško patvirtinimo mūsų pojūčiais tiesiogiai suvokiamai realybei. Nobelio premijos laureatas Richardas Feynmanas, akademiniame pasaulyje žinomas kaip „fizikų fizikas“, teigė: „(mūsų šiuolaikiniai fizikai), žiūrint iš blaivaus proto pozicijų, gamtą aprašo kaip absurdą. O jų teiginiai – eksperimentais patvirtinti. Tikiuosi, kad sugebėsite priimti gamtą tokią, kokią ji yra – absurdišką.“

Fizikai moko: naujoką mokslininką paruošti taip, kad jis suvoktų fundamentalią tikrovę pagal kvantinės mechanikos chimerą,užtrunka nuo aštuonių iki dešimties metų. Kandidatas turi ne tik suprasti, kad pasaulis pilnas komponentų, kurių neįmanoma stebėti. Dar, be to, jis įvairias bangas ir daleles, neturinčias jokios objektyvios tikrovės iki tol, kol nėra išmatuotos, turi suvokti kaip savo pažinimo objektą.

„Kvalifikuotas geologas žino, kur yra auksas, ir imdamasis tam tikrų veiksmų gali išgauti jį iš aukso rūdos. Panašiai ir dvasiškai pažengęs asmuo žino, kaip kūne egzistuoja dvasinė dalelė, todėl ugdydamas dvasinį žinojimą jis gali pasiekti dvasinio gyvenimo tobulumą. Tačiau taip, kaip nekvalifikuotas asmuo nežino, kur glūdi auksas, taip tas, kuris neugdė dvasinio žinojimo, negali suprasti, kaip kūne egzistuoja siela.“ (Šrimad–Bhagavatam 7.7.21)

Materializmo filosofijos šalininkai įsivaizduoja, kad visa gyvybės sistema gali būti supaprastinta iki milijardo materijos kamuolių. Jie paniekinamai šaiposi iš vitalistų, tvirtinančių, kad gyvas organizmas skiriasi nuo nejudrios materijos tuo, kad jame egzistuoja gyvybės jėga, ypatinga energijos rūšis.

Devyniolikto amžiaus pirmoje pusėje vitalizmas buvo plačiai priimtas mokymas. Populiarioje ląstelinės biologijos istorijos apžvalgoje rašoma: „Nors dabar toks požiūris yra išjuokiamas, tol, kol nebuvo surinkta išsamesnių žinių apie ląstelę, vitalizmo teorija buvo pagrindinis mokslas. <…> Kai mokslininkai ėmė reikalauti daugiau įrodymų, vitalizmo teorija pamažu ėmė silpti.“ Per paskutinius 150 metų vitalizmas buvo visiškai išstumtas iš oficialių Vakarų mokslo kanonų. Nepaisant to, ne vienas iš didžiųjų šiuolaikinių mokslininkų (taip pat ir Nobelio premijos laureatai) iki šiol dar „flirtuoja“ su šia teorija. O kai kurie ją įnirtingai palaiko.

Spragų materialiame gyvybės kilmės aiškinime tikrai netrūksta. Tačiau mokslininkai materialistai vis vien lieka „išdidžiais laboratorijų valdovais“, nereikalaujančiais įrodymų savo teorijoms pagrįsti. Pavyzdžiui, Duke Universiteto ląstelinės biologijos mokslininkas Haroldas Ericksonas teigia:

„Gyvybės paslaptis jau visai nebe paslaptis. Mes jau dvidešimt ar trisdešimt metų žinome, kad gyvybė nėra labiau paslaptinga, negu cheminės reakcijos, dėl kurių ji egzistuoja. Aišku, vykstančių cheminių reakcijų kompleksas yra labai sudėtingas, bet jos visos logiškos ir suprantamos. Mes dar nesuprantame jų visų, tačiau suvokiame jau didelę dalį, taigi akivaizdu, kad galų gale mes perprasime jas visas.“

Šis į ateitį išrašytas čekis – „Apmokėti ne dabar, o kada nors ateityje“ – gali skristi ir dar aukščiau. Pavyzdžiui, Tomo Pollardo, ląstelinės biologijos mokslininko, vadovaujančio įžymiam Salk Institutui Kalifornijoje, rankose jis kyla į arogantiškų vakarietiškų mitų lygį. Pollardas, buvęs Amerikos Ląstelinės Biologijos Asociacijos prezidentas, su nuostaba klausia, kada žmonės prabus ir suvoks neabejotiną dalyką, kad gyvybė tėra chemijos ir fizikos gniužulas: „Tai, kuo molekulinės biologijos specialistai tikėjo ištisas dvi kartas, dabar jau yra vertinama kaip neabejotinai įrodyta. Gyvybė yra vien tik fizinių ir cheminių procesų, vykstančių ląstelėse ir tarp jų, rezultatas. Tik ar visuomenė yra pasiruošusi tai pripažinti?“

Kai kurie sąžiningesni mokslininkai atsisakė pripažinti tokią teoriją. Nobelio premijos laimėtojas chemikas Albertas Szent-Gyorgyi yra klasikinis pavyzdys. Siekdamas suvokti gyvybės paslaptį, jis ėmėsi studijuoti organizmus jų natūralioje aplinkoje. Vėliau jis studijavo ląsteles. Paskui ėmėsi proteinų chemijos. Galų gale jis apsistojo ties elektronais, tikėdamasis, kad tyrimas duos užuominą apie gyvybės kilmę. Prieš savo gyvenimo pabaigą jis su gailesčiu pripažino: „Savo gyvybės paslapties sprendimo paieškas aš baigiau tirdamas atomus ir elektronus, neturinčius jokios gyvybės. Kažkurioje vietoje gyvybė prasprūdo pro mano pirštus nepastebėta. Taigi savo senyvame amžiuje aš turiu atlikti tyrimą iš naujo.“

Kitas Nobelio premijos laureatas Eugene Wigneris teigia, kad tikimybė savaime atsirasti organizmui, kuris gali pats daugintis, yra lygi nuliui. Gebėjimas daugintis yra viena iš fundamentalių gyvo organizmo savybių, todėl E. Wigneris daro išvadą, kad šiuolaikinės chemijos ir fizikos žinios neleidžia paaiškinti gyvybės fenomeno.

Nacionalinė Amerikos Mokslų Akademija įsteigė komitetą, kurio užduotis – peržiūrėti gyvybės kilmės tyrimus. Komiteto vadovas Haroldas P. Kleinas padarė išvadą: „Paprasčiausia bakterija, žiūrint iš chemijos pusės, yra tokia velniškai sudėtinga, kad praktiškai neįmanoma net įsivaizduoti, kokia jos kilmė.“ Peržiūrėjęs krūvą paskutiniu metu iškeltų teorijų, komitetas negalėjo patvirtinti nė vienos iš jų, todėl tik išreiškė viltį, kad ateities tyrimai atsakys į šiuos klausimus.

Ar atsimenate įžymiąją „sriubos teoriją“ apie gyvybės kilmę? Vadovėliuose vis dar dėstoma, kaip 1953 metais Stanley Milleris savo laboratorijoje labai vaizdžiai pademonstravo, kaip savaime susikūrė pirmieji cheminiai gyvybės junginiai. Iš pagrindinių cheminių elementų, kurie, kaip spėjama, jau egzistavo pirmykštėje Žemės planetoje, mišinio savaime atsirado molekulės, kurios paskui pačios dauginosi. S. Milleris ilgą laiką buvo garbinamas už tai, kad pateikė nuostabų cheminį gyvybės kilmės mįslės sprendimą. Po keturiasdešimties metų, būdamas jau senyvo amžiaus, S. Milleris pats pripažino, kad jo garsusis eksperimentas išties nieko neįrodė.

Net ir labiausiai užkietėję materialistai iš žymiausių mokslininkų tarpo pripažįsta esą suglumę, tačiau neatsisako savo tikėjimo materialia gyvybės prigimtimi. Štai, pavyzdžiui, verkšlendamas, kad, net ir naudojant pačius įmantriausius biotechnologijos instrumentus, niekaip nepavyksta iš negyvos materijos sukurti gyvybės, Francis Crickas, Nobelio Premijos laureatas DNR tyrimų srityje, skundėsi, kad gyvybės kilmė atrodo „stebuklinga, nes tiek daug sąlygų turi būti išpildyta, kad būtų galima palaikyti gyvybę.“

Parengta pagal Devamrita Svamio knygą „Searching of Vedic India“

Trečioji straipsnio dalis