Religijų skirtumai ir vienovė. Kas mus vienija?

11307c6135a0dfceb15a4a4ae443e566

Vedų raštuose teigiama, kad mūsų laikas turi ciklišką prigimtį: vienos ilgos laiko epochos keičia kitas. Šios epochos vadinamos satja-juga, treta-juga, dvapara-juga ir kali-juga. Visuomenė, jos vertybės ir gyvenimo būdas ima smukti nuo satja-jugos, o savo „dugną“ pasiekia kali-jugoje. Mes gyvename būtent kali-jugoje – degradacijos amžiuje. Kali-juga palietė labai svarbius žmoniškus institutus: šeimą, išsilavinimą, tarptautinius santykius, santykius su gyvūnų pasauliu ir viskuo, kas mus supa. Maža to, šis amžius paveikė ir religiją.

Šių laikų pasaulyje žodis „religija“ turi abejotiną reputaciją ir jau nėra priimamas rimtai. Tai turi savas priežastis. Šiandien skirtingų religijų atstovai, šventikai atlieka labai nuodėmingą veiklą ir neberodo dorybingo, švarią sąmonę turinčio žmogaus pavyzdžio. O juk būtent jie turėtų būti pavyzdys, etalonas visiems mums. Tačiau dažnai skirtingų religijų pasekėjai kovoja tarpusavyje, netgi žudo vienas kitą – tai tik dar labiau atstumia žmones, pasitaiko, kad jie netgi praranda tikėjimą Dievu. Kitais žodžiais tariant, kali-jugoje prarastas tikrasis, esminis visų religijų tikslas.

Prieš šnekėdami apie religijas, jų skirtumus ir vieningumą, neišvengiamai turime suprasti ir tai, kaip kiekvienai gyvai būtybei svarbu pripažinti Dievo būtinybę jos gyvenime.

1

Remsimės vieno vaišnavų tradicijos filosofo, šventojo Bhaktivinodos Thakuros, gyvenusio XVIII amžiuje, tekstu „Apie religijų įvairovę“. Savo darbe jis rašo: „Išanalizavę visų pasaulio šalių istoriją, mes prieisime išvadą, kad tikėjimas Dievu yra bendra ir nepakeičiama visų žmonių ypatybė. Laukinės gentys gyvena kaip gyvūnai, maitindamiesi žvėrių kūnais, tačiau netgi jie garbina Saulę, Mėnulį, didžiulius kalnus, dideles upes ir medžius, pagerbdami juos kaip savo šeimininkus, valdovus. Kodėl? Todėl, kad tikejimą Dievu iš prigimties turi kiekviena siela, tačiau jis reiškiasi tik tiek, kiek susilpnėja materialaus apdangalo, slepiančio sielą, įtaka.“

Toliau savo veikale Bhaktivinoda Thakura aprašo penkis į dvasinį kelią stojusio žmogaus sąmonės evoliucijos lygius. Ši klasifikacija padės mums išsiaiškinti, kokie yra žmonių, patrauktų kokios nors religijos, sąmonės požymiai, kai ji kyla skirtingais lygiais.

  1. Nedoras materializmas

Tai pati pirmoji pakopa. Šie žmonės gali kalbėti apie draugiškumą, žmogiškąsias vertybes, bet galiausiai paaiškėja, kad jie patys yra vedami savanaudiškų motyvų, jie siekia naudos, o vertybės nėra tikros. Tokių žmonių gyvenimo principas toks: „Jeigu jautiesi gerai, daryk tai.“ Taip gyvendami žmonės gali pateisinti pačius įvairiausius savo nuodėmingus poelgius, išgalvoti naują, subjektyvią filosofiją. Vedose tokių žmonių moralė vadinama „skorpiono morale“: kol naudinga, jie seka kokiomis nors normomis, tačiau kai jos tampa jiems nebenaudingos, tokie žmonės gelia kaip skorpionai.

  1. Ateistiška moralė

Bhaktivinoda Thakura rašo: „Į šią pakopą įeina geradariai, pasauliniai filantropai, pripažįstantys kai kurias moralines vertybes, tačiau netikintys Dievo ir pasirengę bet kurią akimirką išsižadėti moralės dėl trumpalaikės naudos. Ateistiški moralistai yra aukščiau amoralių ateistų, tačiau jų etika kupina slaptų motyvų.“

  1. Moralus gyvenimas tikint Dievą

Žmonės, pakėlę savo sąmonę iki šio lygio, labiau akcentuoja moralę, o ne tikėjimą Dievu. Tokia tendencija gali vyrauti daugelyje religijų, kur humanizmas (arba tarnystė žmonijai) yra laikomas pagrindiniu tiesos kriterijumi. Tačiau subtiliai tai taip pat yra egoizmo forma, nes žmonės tiki principu: „šiandien mes rūpinamės kitais, o rytoj jie rūpinsis mumis“, o Dievas lieka antrame plane.

  1. Moralus gyvenimas, pašvęstas Dievui

Šiame lygyje žmonės jau rimtai užsiima dvasine praktika, vedini nesavanaudiškų motyvų. Savo gyvenimą jie pašventė Dievo džiaugsmui.

Bhaktivinoda Thakura savo darbuose taip pat aprašo keturias žmonių, stojusių į dvasinį gyvenimą, motyvacijos rūšis:

1) Baimė: žmonės bijo Dievo, bijo kito jų laukiančio gimimo (gyvenimo), bijo savo nuodėmių pasekmių. Jie galvoja: „Geriau aš garbinsiu Dievą, o Jis mane apsaugos nuo kančių.

2) Materialūs troškimai: kai kurie žmonės garbina Dievą vien dėl savo poreikių patenkinimo.

3) Skolos, dėkingumo jausmas: žmogus pasiekia tokį dorybingumo lygį, kad ima jausti dėkingumą Dievui. Jis dėkingas už viską, kas vyksta jo gyvenime.

Ketvirtoji motyvacija kaip tik atitinka sąmonės evoliucijos (apie kurią rašėme straipsnio pradžioje) penktąjį lygį, kai kylama nuo nedorybingo materializmo iki dorybingumo, kaip meilės Dievui, pasekmės. Ši motyvacija (arba sąmonės lygis) apibūdinama taip:

Vyrauja spontaniškas, natūralus polinkis tarnystei, meilei Dievui. Toks žmogus patiria dvasines emocijas. Tai pati aukščiausia sąmonės kaitos pakopa. Tokio žmogaus šiame pasaulyje nebedomina niekas, išskyrus tarnystę Dievui ir Jo atsidavusiems pasekėjams (žinoma, toks žmogus visa, kas jį supa šiame pasaulyje, jau sugeba regėti kaip tarnystės Viešpačiui dalį).

Mūsų laikais žmones labiau traukia skirtumai, o ne vienovė. Jie linkę trūkumų, o ne bendrų vertybių. Savo straipsnyje Bhaktivinoda Thakura taip pat aprašo religijų skirtumus, tačiau apibendrindamas daro išvadą, vedančią religinio tolerantiškumo ir pakantumo link:

„Labai svarbu, kad žmonės išreikštų deramą pagarbą šventiesiems, gimusiems jų žemėje. Taip pat žmogus neturėtų piršti kitiems žmonėms savo išpažįstamos religijos it pranašesnės, net jeigu jis pats ir yra tuo įsitikinęs.

Taip pat labai svarbu suprasti, kad Dievas yra vienas, tik Jis turi daug skirtingų vardų, kuriais Jį vadina. Žmonės gyvena skirtingose šalyse, todėl vadina Jį skritingais vardais, kreipiasi į Jį skirtingomis kalbomis. Tai tikrai nėra pagrindas ginčytis su žmonėmis, kurie kreipiasi į Jį kitais keliais ar vardais. Tokia nuotaika destruktyvi, ji nepalieka teigiamo įspūdžio nei vienam, nei kitam žmogui. Bendraudami su kitą religiją išpažįstančiu žmogumi turėtume ieškoti vieningumo, o ne skirtybių.“

Kai žmogus ateina į vietą, kur Dievas garbinamas kitaip, negu jam yra įprasta, jis turėtų galvoti taip: „Šie žmonės garbina mano Viešpatį, tiesiog kiek kitaip. Aš įpratęs garbinti Jį kitaip, todėl man sunku prisijungti prie šios garbinimo formos. Vis dėlto šis potyris padės man giliau įvertinti tą garbinimo formą, prie kurios aš įpratęs. Dievas vienas, nėra kitų dievų. Todėl aš siūlau maldas tam vaizdui, kurį garbina čia, ir maldauju Jo, kad šis naujas pavidalas sustiprintų mano meilę tam Viešpaties atvaizdui, į kurį aš esu įpratęs kreiptis.“

Tie, kas neseka šiuo patarimu, ir yra linkę aptarinėti Dievo garbinimo būdus, priimtus kitose religijose, bet išreiškia nepagarbą, priešiškumą, pavydą, turėtų būti vadinami kvailiais. Tai, kiek žmogus yra priklausomas nuo beprasmiškų ginčų, atvirkščiai proporcinga jo susidomėjimui Dievo paieškose.

Taigi išstudijavę visus šiuos lygius ir klasifikacijas mes turėtume suprasti, kad žmogaus, siekiančio dvasingumo, sąmonė evoliucionuoja. Tačiau „evoliucionuoja“ arba, kitaip tariant, tam tikrus skirtingus lygius (pagal vyraujančią motyvacijos rūšį) turi ir religijos, jų savybės, ypatumai. Vedose (kalbant apie šiuos religijų bruožus ir Dievo bei sielos santykį) pateikiamas toks pavyzdys:

„Panašiai kaip planetos yra išsidėsčiusios pagal savo gravitacinį nuotolį nuo Saulės, taip ir skirtingos teistinės koncepcijos užima didesnes ir mažesnes padėtis pagal trauką prie Absoliutaus centro.“

Tad kaip atskirti, kokiu „atstumu“ nuo Dievo yra viena ar kita religija? Kaip galima vertinti, teigti, kad viena religija yra arčiau Dievo, negu kita?

Vedose aprašoma, kad yra du aukščiausi, svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos galima matuoti religijos artumą su Dievu: nesavanaudiškumas ir nenutraukiamumas. Jeigu žmogus garbina Dievą tam, kad materialiame gyvenime viskas būtų gerai, kad jis galėtų išsivaduoti iš pasikartojančių gimimo ir mirties (karmos) rato arba kad nepapultų į pragarą, visa tai yra laikoma savanaudiškumu. Tarnystė Dievui turi būti motyvuojama Paties Viešpaties buvimo, o ne kokių nors kitų priežasčių. Reikia tarnauju Dievui tam, kad Jis būtų patenkintas – tik tai leidžia žmogui ne koncentruotis į save, o sutelkti dėmesį į meilės objektą – Viešpatį. Vedose teigiama, kad tik čia prasideda tikroji religija.

Iš tiesų, ši nesavanaudiškos tarnystės idėja yra sutinkama visose religijose: krikščionybėje, induizme, islame (įdomu tai, kad žodis „musulmonas“ gali būti verčiamas kaip „tarnautojas; tas, kuris užsiima tarnyste“). Tačiau dažniausiai žmonės, išpažįstantys kokią nors religiją, turi visiškai priešingus motyvus, savaip interpretuoja šventraščius pagal tai, kaip jiems yra naudinga.

Jei gerai įsisąmoninsime, kokia visų religijų esmė, mes niekada nebekritikuosime kitų dvasinių kelių ar pačios religijos, net jei matysime kaip jos pasekėjai neteisingai elgiasi ir neseka Dievo įsakymais ar kitomis moralės normomis. Turime suprasti, kad žmonės pasiekia skirtingus tikėjimo, dvasingumo lygius, įvairiai išvysto savo (sielos) ir Dievo santykius.

Parengė Eldaras Gramyko

Pagrindinis paveikslėlis iš Bahaiteachings.org

Radhanath Svamio ir Motinos Teresės nuotrauka iš Radhanathswami.com

Pasidalinkite su kitais!