Realybės šou

prisirisimas-1

Tikras realybės šou vyksta kiekvieno mūsų gyvenime, tačiau retai susimąstome, kiek daug prisirišimų, pareigų ir norų turime ir kaip jie kasdien veikia mus bei mūsų santykius su aplinkiniais.

– Ei, ką jūs darote? Kam jūs tą virvę man rišate?

– Vykdytojai mes. Iš Dangiškosios kanceliarijos. Dabar čia realybės šou vyks – pildysime jūsų norus.

– Tai ir pildykite norus! Man bus labai smagu. Tik ta virvė ką čia veikia?

– Mums liepta jūsų norus pildyti tiesiogine šių žodžių prasme. Štai jūs, pavyzdžiui, esate labai prisirišusi prie savo vyro… Ir svajojate, kad ir jis prie jūsų prisirištų taip pat stipriai.

– Ach, na taip, dar ir kaip svajoju. Juk tai mano vyras – vienintelis ir mylimiausias. Šeimoje visi turi būti prisirišę vieni prie kitų, kad tikrai neišskiriami būtų.

– Vadinasi, šia virve ir pririšime jus, kad jau taip neišskiriamai būtumėt, „iki grabo lentos“…

– Na, gerai, tebūnie. Net geriau, jei „iki grabo lentos“. Mes taip drauge su visais gyvenimo sunkumais kovojame, petis petin.

– Puiku, tai mes taip jus petis petin ir surišime, kovokite į sveikatą.

– O kodėl riešus norite surišti?

– Prie savo tėvų esate prisirišusi?

– Žinoma! O kaip gi kitaip? Juk tėvai. Aš prie jų nuo pat vaikystės prisirišusi.

– Na, vadinasi, viską mes teisingai darome. Iš kairės mama, iš dešinės tėtis. Na, kad jau nenutrūkstamas ryšys būtų.

– Tikrai? Gerai, tegu ir tėvai visada su manimi būna. Iš kairės ir iš dešinės – oi, kaip gerai! Visai kaip vaikystėje.

– O dabar jūsų vaikai. Štai sūnus, štai dukra, o virvė tegul kaip bambagyslė būna. Dabar glauskite juos, kiek tik geidžiate. O galite ir neglausti – jie ir taip niekur nedings.

– Taip, taip, labai prisirišus prie savo vaikų… net žodžiais sunku apsakyti. Saulytės mano! Jiems nieko negaila.

– Dar leiskite štai čia virvę pritvirtinti…

– Kad nepatogu, kai virvė ant kaklo… smaugia. Ką jūs čia prie manęs pririšti norite?

– Tai – jūsų įsipareigojimai. Kreditai, skolos ir visa kita. Juk jus varžo įvairiausi įsipareigojimai?

– O taip – varžo, dar ir kaip varžo. O kaip gi be jų? Norisi juk žmoniškai pagyventi, tai ir įklimpstu į kreditus, į skolas…

– Labai jau jūs prie materialių vertybių prisirišusi… Pati save smaugiate.

– Ne, ne, nieko tokio. Kaip nors susitvarkysiu. Tik nelabai patogu, kad ant kaklo…

– Nelabai veržia?

– Na, kai nejudu, tai nelabai. O kai judu, žinoma, kvapą gniaužia. Bet nieko tokio, aš prisitaikysiu kaip nors.

– Taip, dabar koją tieskite. Dar čia virvę tvirtinsime.

– O čia kam taip žemai?

– O čia patiems įvairiausiems smulkiems prisirišimams. Prie šuns, prie televizoriaus, prie interneto. Juk prisirišusi, ar ne?

– Naaaaa… tikriausiai, taip. Prie šuns tai tikrai. Juk jis – kaip šeimos narys. Na, ir internetas… O jau serialų herojai… jaudinuosi dėl jų, kaip dėl savų.

– Žinoma, žinoma. Mes viską suprantame. Įpročiai – antroji prigimtis. Na štai, baigta!

– Ir kas dabar?

– O dabar – mėgaukitės, judėkite, vaikščiokite, ilsėkitės, dirbkite. Tiesiog gyvenkite!

– Palaukite… bet juk nepatogu su visomis tomis virvėmis. Kaip dabar mums judėti? Mes juk susipainiosime.

– Supainioti prisirišimai – ne tokia jau retenybė. Bet yra kuo užsiimti – galite išpainioti. Kai kuriems tai labai patinka.

– Nesu įsitikinusi, kad man tai patiks. Ir… galimybės judėti labai apribotos. Visą laiką teks žvalgytis, derinti savo greitį prie kitų…

– Neišvengiamai. Teks. Juk jūs surišti.

– Kad jau surišti, tai tikrai… ir rankomis, ir kojomis.

– O ko jūs tikėjotės? Prisirišimai ir rankas, ir kojas supančioja. Teks pakentėti.

– Ei, vaikai, kur jūs lekiate? Ramiau, ramiau! Jūs mane iš kojų verčiate. Aš paskui jus nespėju! Sustokit pagaliau!

– Bet vaikai negali stovėti, jiems reikia judėti pirmyn. Ir išvystyti pagreitį. Kitaip jie niekada nesuaugs.

– Oi, mielasis, kur tu? Nematau tavęs. Ir nejaučiu…

– Aš čia, čia, niekur neprapuoliau. Tik erdvės trūksta. Rankos surištos.

– Nieko, pakentėsi. Ne mažas. Mama, tėti, o jūs kur? Ko į skirtingas puses keliaujate?

– Dukrele, mes nusprendėme skirtis. Tave užauginom, tėvų pareigą atlikom, o dabar atskirai norime gyventi.

– Kaip? Kodėl? Palaukite, juk jūs mane per pusę perplėšite. Aš juk prie jūsų vienodai stipriai esu prisirišusi. Nedarykite taip!

– Atleisk, bet mes taip nusprendėme. Tu jau suaugusi, savo šeimą turi. Mes savo gyvenimą turime, o tu – savo.

– Oi, mamyte, kaip skauda! Mielasis, o tu kur gi taip veržiesi? Tu man tuoj sprandą nusuksi! Oi-oi-oi… Nepatogu man. Ir rankos, ir kojos nutirpo. Jokios šviesos nematau. Nenoriu aš tokių prisirišimų. Laisvės man reikia. Tuoj nutrūksiu nuo pavadžio ir į kairę… Vaikai, neskubėkite taip, juk mamai skauda! Ach, o dar tie smulkūs prisirišimai velkasi paskui mane kaip uodega. Lyg kalėjimo grandinės.

– Kad ir maži, bet jų daug sukaupusi turite. Ir tiesa – paskui save juos tampyti – „katorga“. Bet teks!

– Ką reiškia teks??? Man vaikus pavyti reikia, o jie mane atgal traukia. O dar tėvai labai gerą laiką skyryboms pasirinko. Mylimasis, ko gi tu tyli??? Nejaugi tau tai nerūpi???

– Atsargiai, kad nesusižeistumėte rankų ar kojų.

– Ką ten rankos ar kojos, aš tuoj į dalis subyrėsiu. Aš net pajudėti negaliu, kiekvienas mane į savo pusę tempia! Atstokit jūs nuo manęs! Girdit, atstokit nuo manęs visi!!!

– Vieną minutėlę. Ramiai. Mes tuoj jums padėsime. Viskas, atrišame.

– Fuuuuu, iš karto palengvėjo… Klausykit, jūs, Dangaus vykdytojai! Kokį čia spektaklį man surengėte?

– Realybės šou pavadinimu „Mano prisirišimai“. Ir kaip įspūdžiai?

– Tai – siaubinga! Aš vos neišprotėjau. Ir kam visa tai?

– Vien tik tam, kad jūs akivaizdžiai pamatytumėte, kaip veikia prisirišimai. Jums atrodo, kad prisirišimas – tai meilės išraiška, o iš tikrųjų, tai – tik egoizmas, ribojanti laisvę – tiek jūsų, tiek ir artimųjų. Būtent dėl to visa jūsų sistema tampa nejudri ir statiška. Kiekvienas jaučia nuoskaudą, kad negali judėti laisvai ir todėl tik dar labiau nori ištrūkti, išeiti, išsilaisvinti.

– Va, va, o aš galvoju, kodėl tie mano vaikai tokie nutolę… Reiškia, kuo labiau aš prie jų prisirišu, tuo labiau jie nori išsilaisvinti?

– Būtent. Ir jeigu kartais iš jų išgirsite: „mama, na atstok pagaliau!“, nenustebkite.

– Žinote, susirinkite jūs tas savo virves. Imkite, imkite! Man jų daugiau nereikia.

– Tikrai?

– Tikriau nebūna! Dabar jau viskas aišku su mano prisirišimais. Kai pažiūri, atrodo, kad glaudus artimųjų ratas, o įsižiūrėjus atidžiau – visi kažkur veržiasi, ir tada širdis į dalis byra. Tegul geriau laisva valia šalia būna. Arba ne greta. Kad tik be virvių.

– Jūs tikrai to norite?

– Taip! Ir dar kartą taip! Savo kailiu išgyvenau visus prisirišimus… jau geriau be jų.

– Jūsų norą išgirdome ir pradedame vykdyti. Dangiškoji kanceliarija, realybės šou – visada eteryje! O jūs dar nesusitvarkėte su savo prisirišimais? Tuomet mes keliaujame pas jus! Laukite.

108studija.lt

Redagavo Lina Šimelionytė

Pagrindinis paveikslėlis iš svetainės: 108studija.lt