Upės paviršiuje kyla be galo daug bangelių, jos nuolat keičiasi. Kai kurios virsta sūkuriais, kai kurios putoja, kitos dūžta viena į kitą. Ir nė viena jų neišsilaiko ilgiau kaip kelias sekundes. Visa tai – tas pats vanduo. Tas pats vanduo virsta vis kita bangų forma – jos niekuomet nenurimsta. Tačiau jei pažvelgsime giliau, po bangomis pamatysime pastovią srovę – stabilią ir ramią.

Skirtingose gyvenimo fazėse mums taip pat yra siunčiamos įvairios situacijos. Visa tai – gyvenimo bangos. Kartais mes jauni ir sveiki, kartais seni ir ligoti, kartais sergame vėžiu, kartais laimime sporto varžybas, kartais žmonės mus myli, o kartais nekenčia. Visa tai paviršutiniška, paviršių raižančios laiko bangos.

Tačiau jei nersime giliau, pajusime: „Aš – amžina dvasinė siela, aš – Dievo dalelė“, suprasime ryšį tarp savo sąmonės ir sielos, pamatysime skirtumą tarp sielos ir Dievo. Tai pastovu.

Siela nei gimsta, nei miršta. Tokie pokyčiai, vykstantys gyvenimo paviršiuje, neturi nieko bendro su siela, su tiesos srove. Bet tik nedaugelis ryžtasi nerti giliau egzistencijos paviršiaus.

Paviršiniame bangos lygyje aplinkybės kartais klostosi taip, kaip mums patinka, o kartais viskas žlunga. Šio žlugimo tikslas – atitraukti mus nuo pasitenkinimo egzistencija paviršiuje, leisti mums pajusti tikrą poreikį nerti gilyn į pastovią tiesos srovę.

Radhanatha Svamis

Iš anglų kalbos vertė Milvydė Paškevičiūtė

Redagavo Lina Staponaitė