Baimė – viena ryškiausių žmogaus savybių. Slypėdama užkulisiuose ar visai nesigėdindama, ji motyvuoja žmogų daugybei dalykų. Baimė nusivilti, susirgti ar numirti, nesėkmės ar skurdo baimė – kuo daugiau žmogus turi, tuo labiau bijo viską prarasti. Tačiau jei tiesiog pasimelstume ir paprašytume savo proto priimti Dievo prieglobstį, tuomet taptume bebaimiai. Vienas iš Dievo vardų – Krišna – sanskrito kalba reiškia „pats patraukliausias“: Viešpats gali pavilioti mūsų protą į meilės prieglobstį anapus laikinų šio pasaulio sąlygotumų, kitapus baimės.

Kai imame suvokti Viešpaties grožį ir pamilstame Jį, pradedame pastebėti Jo mylinčią ranką veikiant kiekvienoje mūsų gyvenimo situacijoje. Tai minkština žmogaus širdį – tampame minkšti kūnu, protu ir siela. Meilė Dievui moko tarnauti ne tik Jam, bet ir supantiems žmonėms pačiu kilniausiu būdu. Tarnystė žmonėms – tai ne tik jų fizinių ar protinių kančių palengvinimas. Tai mokymas į sielą žvelgti transcendentinės tiesos, amžiams nutraukiančios visas kančias, akimis. Toji tiesa tokia: siela yra amžina ir niekuomet nesunaikinama.

Net šiame pasaulyje, kur pavojai tyko kiekviename žingsnyje, galime būti laimingi, jei priimsime Dievo, Krišnos – paties patraukliausiojo, prieglobstį ir nuolat Jį atsiminsime. Vedų šventraščiai vadina laikus, kuriuose gyvename, pačiu nepalankiausiu Kali – nesantaikos ir vaidų – amžiumi. Tačiau būtent šiame amžiuje Viešpats tapo prieinamas kiekvienai gyvai būtybei per Jo šventųjų vardų kartojimą. Vedose mokoma, kad Dievas nesiskiria nuo savo vardų, formos ar savybių. Todėl savo vardais Jis apreiškė mums visišką savo meilę ir prieglobstį. Jei mylėsime Dievą, tuomet net baimė taps pagalbininke, mokančia mus mylėti ir tapti instrumentais padedant kitiems augti meilėje.

Iš anglų kalbos vertė ir pagal Radhanatha Svamio straipsnį “On Fear” parengė Lina Staponaitė

Pagrindinis paveikslėlis iš Radhanathswamiyatras.com