Ko gero, daugeliui mūsų tenka bendrauti ar gyventi su, švelniai tariant, ne visai sveikais žmonėmis, pavyzdžiui, tokiais, kurie be svarios priežasties supyksta, ima neapkęsti, kariauja vieni su kitais, linki bloga, skriaudžia kitus, elgiasi nesusimąstydami apie savo veiksmų pasekmes, aklai kuo nors tiki ir t. t. Kartais atsitinka net taip, kad – sąžiningai pažvelgę iš šalies –kažką panašaus aptinkame ir savyje. Juk gana sunku sulaikyti neapykantą, pagiežą, pasipiktinimą kitais žmonėmis, norisi, kad jie, mažų mažiausiai, degtų pragare ar kaip kitaip nukentėtų. Deja, nuo kitų žmonių net ir pabėgti ne visada įmanoma. O pabėgęs supranti ir vėl atsidūręs šalia pamišėlių. Ilgai mąsčiau apie tai, bandžiau suprasti, ką daryti, kaip tokius žmones vertinti ir kaip kartu su jais gyventi.

Taip besvarstant ilgainiui intuicija pakuždėjo keletą itin paprastų, bet, kaip vėliau paaiškėjo, stebuklingų formulių, išsprendusių šią problemą taip, kaip atrodė esą neįmanoma. Pirmiausia vidinis balsas pasiūlė išmokti žvelgti į visus žmones kaip į savo šeimos narius. Šeimos nariai, net jei ir netobuli, visada žymiai artimesni širdžiai už pašaliečius. Net jei šeimoje kas nors išprotėja ir pradeda elgtis destruktyviai, kiti ne žiūri į jį kaip į priešą, o su dideliu gailesčiu slaugo arba, kraštutiniu atveju, izoliuoja. Artimieji niekada nepraranda šiltų jausmų, visada linki ligoniui viso ko geriausio ir su verkiančia širdimi laukia, kol šis pasveiks ir grįš sveikas ar bent sveikstantis į šiltą šeimos ratą. Į tokio ligonio keiksmus ar įžeidimus niekas nekreipia dėmesio ir jų nesureikšmina.

Anksčiau maniau, kad tai – tik perfekcionisto sentimentai. Negi iš tikrųjų įmanoma taip stipriai pakeisti savo požiūrį? Ar tikrai pakitęs požiūris gali daryti tokią stiprią įtaką jausmams? Kilo tiek daug abejonių, na, bet, žinoma, pabandyti niekas nedraudė. Nustebau supratęs, kad beveik akimirksniu pasikeitė ne tik mano požiūris į tokius žmones, bet ir jausmai jiems. Kerštas ir neapykanta virto šilčiausiais jausmais ir užuojauta. Paprasčiausiai mąsčiau taip: juk vis tiek niekas rimtai nepriima įžeidimų iš nesveiko žmogaus. Protingi žmonės juos tiesiog praleidžia pro ausis.

Pasikeitus požiūriui, transformavosi ir jausmai. Pakitus jiems, ėmė keistis ir mano elgesys su tokiais žmonėmis: užuot planavęs, kaip pabėgti kuo toliau arba kaip atkeršyti, ėmiau svarstyti, ką daryti, kad visomis savo išgalėmis padėčiau jiems sveikti (na žinoma, jeigu negresia pavojus mano paties sveikatai ar gyvybei).

Taip gavau kelias labai vertingas pamokas. Pirmiausia supratau, kad klausymasis, ką sako intuicija, tai ne šiaip sentimentai. Pasirodo, ji gali pakuždėti šį tą labai moksliško ir naudingo. Taip pat išmokau, kad nuo požiūrio į tam tikrą reiškinį priklauso mūsų jausmai jam, o nuo jų – veiksmai. Veiksmai, akivaizdu, lemia pasekmes.

Šios itin elementarios, bet stebuklingos formulės taip pagerino mano santykius su artimaisiais ir aplinkiniais žmonėmis, kad beveik užmiršau, ką reiškia ko nors bodėtis, pykti arba jaustis nekenčiamam. Manau, jei šios formulės padėjo man, tai jos gali suveikti ir dar kam nors. :)

Karolis Prosevičius