Pandavai ir Kauravai, dar būdami vaikais, mokėsi karo meno pas mokytoją Droną. Vieną dieną mokytojas surengė jiems nedideles varžybas. Karalaičiams buvo liepta įtempti lanką ir nutaikyti strėlę į netikro paukščio, pakabinto ant didžiulio banjano medžio šakos, akį.

Judhištira išėjo pirmasis, įtempė lanką ir nusitaikė. Tada Drona jo paklausė: „Prieš šaudamas, sūnau, pasakyk man, ką matai, kai taikaisi?“. Judhištira atsakė: „Gurudeva, aš matau medį, šaką ir ant jos kabantį paukštį“. Visų nuostabai Drona liepė Judhištirai nešauti ir pakvietė kitą mokinį iš Pandavų būrelio – Bhimaseną. Šiam buvo užduotas tas pats klausimas.

Bhimasena pagalvojo: „Turbūt mano brolis nepasižymėjo pastabumu“, ir tarė: „Mokytojau, aš matau lapus, medį, šaką, paukštį ir jo akį“. Tačiau ir jam buvo liepta grįžti į savo vietą. Taip mokytojas apklausė iš eilės visus savo mokinius, tačiau ir jiems neleido šauti.

Durjodhana ypatingai pasistengė – apibūdino dangų, debesis ir saulę, tačiau vis tiek neįtiko mokytojui.

Pagaliau atėjo Ardžunos eilė. Drona su šypsena uždavė jam tą patį klausimą. Ardžuna atsakė: „Gurudeva, aš matau paukščio akį ir daugiau nieko“. Drona paklausė: „Ar nematai medžio, šakos, ar bent virvės, ant kurios kabo paukštis?“ Ardžuna, vis dar taikydamasis, atsakė: „Ne, Gurudeva, aš matau tik paukščio akį ir tik ją“. Drona nusikvatojo ir tarė: „Šauk, mano berniuk, tu tikrai pataikysi!“ Ardžuna iššovė ir strėlė nulėkė tiesiai į taikinį.

Ši istorija parodo, koks kryptingas turėtų būti protas, kuomet žengiame dvasinės tarnystės keliu. Nesvarbu, kokios kliūtys pasitaikytų kelyje, nesvarbu, kaip reaguotų visuomenė, atsidavęs Viešpaties tarnas turi būti susitelkęs tik į tarnystę Dievui ir daugiau į nieką.

Kiti Dronos mokiniai matė ne tik taikinį – paukščio akį, bet ir daugybę kitų dalykų, todėl mokytojas žinojo, kad jų šūviai bus netaiklūs.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė