Profesionali Flamenko šokėja: “Kitų veikiami mes padarom tai, ko daryti neturime”

75328723_2452351761720141_3671224640304316416_o-1536×1024

2020 m. rugpjūčio pabaigoje į Lietuvą sugrįžusi Kristė Norvaišaitė (28 m.) šiuo metu gyvena Vilniuje. Dešimt metų gyvenusi užsienyje, paskutinius metus praleidusi Ispanijoje mergina mokėsi profesionaliai šokti Flamenko šokius. Kristė dalijasi savo dvasinio gyvenimo paieškų istorija.

19-os metų vakarėliau jau tapo neįdomūs

Šokau nuo mažų dienų, jaunystėje mokiausi gerai, buitiškai „tūsinausi“, rūkyti pradėjau 13 metų. Prarūkiau iki 21 m. Mokyklą baigiau raudonu diplomu sugebėdama suderinti mokslus su vakarėlių liūtės vaidmeniu. Baliai-festivaliai baigėsi kai man buvo 17 metų. Vėl užsimaniau šokti, bet nežinojau ką. Paieškojau Lietuvoje Flamenko mokyklų ir man labai patiko tai, ką radau.

Baigusi mokyklą išvažiavau mokytis į Švediją. Intensyvūs vakarėliai, trukę keturis metus Lietuvoje, jau buvo nusibodę ir nebeįdomūs. Švedijoje baigiau bakalauro studijas, pradėjau magistro studijas, tačiau jų nebaigiau. Ispanija mane pavergė ir aš išvykau ten profesionaliai mokytis šokti Flamenko.

Gilūs klausimai vaikystėje

Labai daug mažų detalių, susijusių su dvasingumu, mane lydėjo nuo pat vaikystės, tačiau jos išryškėja tik tada, kai randi savo kelią.

Būdama dar visai jauna savęs viduje klausinėdavau, kodėl viskas yra kaip yra: kodėl yra kosmosas, kur jis baigiasi, kaip jis gali nesibaigti. Supratau, kad žmogaus protas negali suvokti viso to. Kažkuriuo momentu buvo atėjęs stiprus noras mokytis sanskrito kalbos. Mėsą valgiau, bet ji man keldavo šleikštulį. Šeimoje visi buvo ateistai, niekas nesimeldė, nevaikščiojo į bažnyčią. O man kirbėjo jausmas, kad yra kažkas už mus galingesnio.

Pamenu, kai pirmą kartą (7 m.) skridau lėktuvu, ieškojau Dievo, sėdinčio ant debesies, su barzda.  Tokį turėjau susidariusi Dievo vaizdą.

Atsakymų paieškos

Universitete pradėjau ieškoti atsakymų rimčiau. Į Švediją atsikrausčiau viena, buvo daug laiko pamąstymams, vidiniams ieškojimams. Pradėjau galvoti, kas yra tas kažkas, kas aukščiau už mus. Man patikdavo nueiti į bažnyčią Švedijoje.

Kai rinkausi, kur studijuoti magistrą, galvojau apie Graikiją, nes ten yra bažnyčių. Tačiau krikščionybėje atsakymų neradau. Ėmiausi Nyčės, Rilkes, Bekerio, Čiurlionio, Jungo, D. Hokinso, studijavau jų veikalus. Prieš 6 metus atradau bhakti jogą ir viskas man susidėliojo. Visos vertybės, kurias nešiojausi viduj, supratau, yra normalios. Daugeliui aplinkinių tai atrodo senamadiška, tačiau man viskas tapo aišku, pagaliau radau namus. Ėmiau klausytis Radhanatha Svamio ir man viduje atsirado nepaprastas lengvumo jausmas. Atradau knygą „Vegetariniai valgiai“, ėmiau gamintis iš jos. Nors praktika nebuvo stabili, ji visada ėjo šalia.

Flamenko atvedė į dvasingumo kelią

Atsikrausčiusi į Ispaniją, aktyviai treniruodamasi pajutau, kad kūryba kyla iš manęs, kad aš kuriu iš savęs ir ėmė rastis vis daugiau klausimų: iš kur kyla kūryba, kodėl aš turiu nenumaldomą norą kurti, kodėl tampu irzli, jei nekuriu, net kūną pradeda skaudėti?  Jie nori nenori nukreipia į dvasingumo pusę.

Ispanijoje tempas buvo įtemptas: kasdien 4 val. intensyvių treniruočių, darbas pilnu etatu, daug streso. Ieškojau būdų, kaip nusiraminti ir jokios priemonės neveikė, jokios meditacijos nepadėjo. Kai pasileidau kirtaną, jis man per pusę valandos viską nuėmė.

Sevilijoje, kur gyvenau, buvo tik vienas vaišnavas. Aš sugebėjau su juo susisiekti per Facebook socialinį tinklą. Jis man davė knygų, maldos karolius. 

Skaičiau “Bhagavad Gitą” ir man atrodė, kad tai – tobula knyga, kurioje yra visi atsakymai. Pradėjau medituoti kartodama mantras.

Dvasinis gyvenimas atneša pilnatvę

Prieš šešis mėnesius išėjau iš darbo, išsikrausčiau iš buto. Buvau pradėjusi dirbti Radvilų rūmų muziejuje ekskursijų vadove, tačiau darbas man nepatiko. Arba man reikia kūrybos , arba atsiduoti dvasiniam gyvenimui.

Noras koncertuoti ėmė slūgti. Poreikis šokti yra, bet dvasinis gyvenimas atneša didesnę dvasinę pilnatvę nei bet kas anksčiau. Man gyvenime nieko nebetrūksta, nesijaučiu pasimetus, kad ieškau savęs ir nerandu. Kasdieną ateina vis gilesnė ramybė, suvokimai kodėl mes esame, kokia mūsų misija.

Prieš tai mano gyvenimas ėjo kartu su Flamenko. Flamenko man buvo kaip Dievas, tačiau gyvenimo stilius nesutapo su dvasingumu. Nes Flamenko gyvenimas prasideda tik naktį: naktį groja, dainuoja, šoki, pilna narkotikų, alkoholio, tabako. Atėjau, pašokau, pažiūrėjo į mane ir išėjau. Norėjau gylio tame, jo labai trūko. Sutikusi dvasinį mokytoją, tą pilnatvę, kurią patirdavau šokdama ant scenos, aš dabar jaučiu tarnaudama dvasiniam mokytojui. Man nebesinori bėgioti, ieškoti, aš viską jau radau.

Artimųjų reakcija: nuo noro gelbėti, gydyti iki supratimo

Mano klaida buvo, kad aš praktikavau bhakti jogą užsienyje trejus metus laiko ir apie tai nepasakojau šeimai. Man grįžus močiutė sužinojo, kad gyvenu šventykloje, kad išėjau iš darbų, ji išsigando. Sakė, kad reikia mane gelbėti, kad man kažkas negerai , noriu tapti vienuole, reikia uždaryti į psichiatrinę ligoninę. O mama tai priėmė labai supratingai. Nors jai nepatinka kaip aš gyvenu, ji suvokia, kad aš nesu mamos nuosavybė. Kol aš darau tai, kas man patinka, nekenkiu sau ir kitiems, mama tai priima, toleruoja, klausia ir domisi.

Žiūrint iš pašalies, žmogui atrodo tragiškiau, kai tu atsiduodi dvasiniam gyvenimui, nei kad tampi kokiu nors narkomanu.

Aplinkos spaudimas nuneigti vertybes

Man gyvenime visada buvo aišku, kokių vertybių turiu laikytis, bet visuomet kas nors priversdavo jomis abejoti. Tuomet mane supo kiti žmonės. Ypač gaji buvo nuostata, jog sulaukus tam tikrų metų, būtinai turi turėti intymių santykių su vyru. Daugelį paveikia kitų įtaką ir dažnai padarom tai, ko neturim padaryti.

Labai svarbu jausti pamatines vertybes, nebandyti jų keisti, jų nepaleisti, kuo stipriau laikytis už jų. Tada niekada nesudvejosim ir eisim savo keliu. Nes iš aplinkos ateina labai daug pašalinių nuomonių, abejonių, verčiančių paminti savo įsitikinimus, pajautimus ir neabejotinai mus veikiančių nepalankiai. Nesvarbu, kiek metų mums ir ką mes veikiame, aplinka mus veikia.

Sankirtana.lt

Nuotraukos: Kristės Norvaišaitės asm. archyvas