Pristatyta knyga „Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės“

2014_Religiju-ivairove_virse_did

„Kas ketvirtas mūsų šalies gyventojas nesitapatina su vyraujančia Lietuvos religija – Katalikų bažnyčia“, – teigia knygos „Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės“ leidėjai. Atrodytų, tai reiškia, kad kas ketvirtas žmogus sieja save su kitomis religinėmis bendruomenėmis arba mažų mažiausiai yra joms atviras (arba, žinoma, laiko save agnostiku ar ateistu). Vis dėlto alternatyvias religines bendruomenes Lietuvoje šiandien vis dar gaubia daugybė mitų ir stereotipų, neretai kylančių iš paprasčiausio informacijos, siekio pažinti ir bendravimo trūkumo. Tai aplinkybės, kuriose gimė gegužės 21 dieną Kauno fotografijos galerijoje pristatyta knyga „Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės“.

Balta, švari erdvė, truputis fotodarbų ant sienų, interaktyvus „fotoalbumas“ (skaidrių projekcija su nuotraukomis iš leidinio) renginio vedėjoms už nugarų, kelios kėdės ir saujelė į pristatymą susirinkusių žmonių. Dar knygos, dalijamos nemokamai. Aplinkybės keistos ir gana simboliškos. Susidomėjusių gal ir ne itin daug, be to, auditorijoje greičiausiai „visi savi“, t. y. leidinyje aptariamų religinių bendruomenių atstovai (ar joms „prijaučiantys“), tačiau startas geras ir pozityvus.

Renginio metu knygos sudarytojos atvirai pasakojo apie savo patirtį ruošiant šį mokslo populiarinimui skirtą leidinį, drąsiai atsakinėjo į kilusius klausimus ir daug šypsojosi, tarsi net fiziniu savo buvimu siekdamos išsklaidyti religinių bendruomenių patiriamą „kultūrinę ir simbolinę atskirtį“ (citata iš knygos, p. 7). Ir knygoje, ir jos pristatymo metu autorės pateikė nefanatiškai, objektyviai ir racionaliai surinktą, suvaldytą informaciją apie aptariamas bendruomenes: „siekdami atviresnės bei pilietiškesnės mūsų visuomenės plėtros, nusprendėme, kad Lietuvos žmones būtina supažindinti su šiomis bendruomenėmis.“

Vis dėlto fotografijų autorė Monika Požerskytė prasitarė: „Pati stengiausi iš anksto daug nesidomėti, į kokias religines bendruomenes eisiu – norėjau, kad įspūdžiai būtų kuo autentiškesni“. Tabula rasa (lot. švari lenta, t. y. tai, kas nepaliesta, tyra): būti „švariems“ it galerijos sienos, ant kurių demonstruojamos fotografijos, ir atvirai priimti tai, kas nauja ar neįprasta, – tam pasiryžti kvietė knygos autorės. Alternatyvios religinės bendruomenės – tai nebūtinai tik keisti, nesuprantami ir klaidingai tikintys žmonės. Jų kasdienybė dažnai labai panaši į tą, kurią vadiname „įprasta“: jie džiaugiasi ir liūdi, atlieka kasdienius ritualus ir pasineria į šventiškus netikėtumus. Skiriasi kvapai, skoniai, spalvų ar garsų dažniai. Visi jie ieško ir klausia, kaip ir kiekvienas iš mūsų, tik skirtingais keliais.

Pasidalinkite su kitais!