Kartą gyveno labai išdidus ir pasipūtęs povas, kuris kiekvieną sutikęs garsiai didžiuodavosi savo gražiomis plunksnomis.

Net kai lydavo, jis stovėdavo ir žiūrėdavo į savo atvaizdą balose.

„Tik pažiūrėkite į mano uodegą!“ – imdavo krykštauti.

„Įsižiūrėkite į mano plunksnų spalvų gamą. Aš toks gražuolis! Aš, ko gero, esu pats gražiausias paukštis visame pasaulyje!“

Po to jis išskleisdavo savo uodegą, kaip kokią didžiulę vėduoklę, ir stovėdavo, laukdamas, kol kas nors prieis ir ims jį garbinti.

Kiti paukščiai ėmė piktintis tokiomis povo pagyromis bei garbės troškimu ir pradėjo galvoti, kaip čia jam iškrėtus kokį nemalonų pokštą. Gervei kilo mintis ir ši pasakė: „Palikite viską man. Aš padarysiu taip, kad povas pats apsikvailins.“

Vieną rytą gervė lyg niekur nieko sukiojosi sau aplink povą. Kaip visuomet, povas snapu dailino savo plunksnas.

„Ar aš ne gražuolis?!“ – džiaugsmingai šuktelėjo jis. „O tu tokia neišvaizdi, vienspalvė, apšepusi ir nuobodi, gerve. Kodėl nepamėgini atrodyti kiek išradingiau?“

„Na, gal tavo plunksnos ir gražesnės už manąsias…“ – ramiai atsakė gervė.

„Bet aš pastebėjau, kad tu negali skristi. Tavo gražiosios plunksnos nepakankamai stiprios, kad pakeltų tave nuo žemės. Galbūt aš ir neišvaizdi, tačiau mano sparnai gali pakelti mane į dangaus aukštumas.“

Moralas: net jeigu kažką prarandame vienoje srityje, būtinai gauname kitoje.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė