Naktis. Ir vėl bemiegė. Prieš savaitę jis man pasakė: „Atleisk, bet mums nieko nepavyks. Ne dėl tavęs. Dėl manęs. Nepyk…“
Šiuos žodžius įvairiose variacijose aš girdėjau daugybę kartų. O kartais jie pradingdavo tiesiog – be žodžių. Ir man skaudėjo…
Ir kiekvieną kartą mano galvoje apsigyvendavo mintis: „Ką, ką aš darau ne taip? Kodėl man taip nesiseka? Lyg ir simpatiška, protinga, draugiška… bet nėra jokio džiaugsmo, nes mano gyvenime nėra Meilės. Nėra nė lašelio Meilės.“
Atrodo, aš verkiau. Kažkurią akimirką kritau ant kelių ir, pakėlusi akis į lubas, pradėjau keistai melstis: „Dieve! Prašau! Aš taip noriu Meilės! Aš negaliu be Meilės! Tegu pas mane ateina Meilė! Na prašau… prašau… maldauju!“ Ir Jis mane išgirdo.
– Aš atėjau, – pasakė Meilė. – Pasižiūrėk į mane.
Ji sėdėjo krėsle prie lango. Atrodė pavargusi ir buvo panaši į buities nukamuotą namų šeimininkę. Matyt mano veide spindėjo abejonės, nes ji šyptelėjo ir pasakė:
– Aš keičiu veidus. Aš galiu būti tokia…
Ir akimirksniu pavirto nuostabia, švytinčia ir nepasiekiama Ledo Karaliene.
– Ir tokia…
Karalienės vietoje sėdėjo linksma, pūstažandė mergytė, išsiterliojusi šokoladu.
– Ir tokia…
Švelni laiba mergina, grojanti smuiku.
– Ir tokia…
Taip, ko gero, atrodė aistringa, ugninga ir nevaldoma Karmen.
– Na, trumpiau – kiekvienas mane įsivaizduoja kitaip, – pabaigė ji.
Krėsle ir vėl sėdėjo Nukankinta Namų Šeimininkė.
– Tu mane kvietei. Kam? – nekantraudama paklausė Meilė.
– Kaip tai kam? – nesupratau aš. – Aš noriu Meilės. Aš noriu, kad tu būtum mano gyvenime. Visada. Visi turi Meilę ir mano gyvenime ji privalo būti.
– Aš niekam nieko neprivalau, – švelniai paprieštaravo Meilė. – Ten, kur skamba žodis „privalo“, aš negyvenu. Aš išeinu. Arba mirštu.
– O tu ką, esi mirtinga? – nustebau aš.
– Mane dažnai nužudo. Bet aš atgimstu, lyg Feniksas. Atgimstu kitoje vietoje, kitos kokybės, kitam pavidale. Tad kažkuria prasme – taip, aš nemirtinga.
– Bet kaip galima nužudyti Meilę? – įkyriai kamantinėjau aš.
– Mane nužudo Pretenzijomis. Nuoskaudomis. Melu. Išdavyste. Pavydu. Noru užvaldyti. Ir žodžiu „privalai“, – liūdnai atsakė Meilė. – Per ilgus metus žmonės sugalvojo labai daug Meilės nužudymo būdų.
– Taip, Meilė dažnai būna nelaiminga, – tyliai sušnibždėjau aš.
– Ne, mano mieloji. Meilė tai ir yra Laimė. Jeigu Meilė nelaiminga – tai ne aš, tu tiesiog mane su kažkuo supainiojai.
– Bet su kuo galima supainioti Meilę? – nustebau.
– Su aistra. Su noru būti bent kažkam reikalinga. Su noru įrodyti, kad esi ne blogesnė už kitus. Su užslėptu savanaudiškumu. Maža su kuo… žmonės taip mėgsta viską painioti… Tiesiog daugelis nežino, kas yra Tikroji Meilė.
– Na, palauk… Bet aš perskaičiau tieeeeek knygų apie Meilę. Visi žino, kas yra Meilė… Romeo ir Džiuljeta… Otelas ir Dezdemona… Anna Karenina…
– Vaikyti, apie ką tu kalbi? – mostelėjo rankomis Meilė. – Nejaugi iš tiesų tu galvoji, kad tai aš – Meilė nuodiju… smaugiu… naikinu???
– Bet juk visa tai vyksta dėl Meilės?! Dėl tavęs? Ar ne taip???
– Ak, ne, – liūdnai atsakė Meilė. – Tai vyksta dėl baimės. Baimės prarasti. Baimės būti atstumtam ar apgautam. Baimės likti vienam. Baimės, kad pasmerks. Baimė žudo Meilę. Štai taip…
Mano galvoje ūžė spiečius minčių. Viskas, kas atrodė tvirta ir nepajudinama, ėmė prarasti ribas, darėsi efemeriška…
– O tai… kokia tu iš tikrųjų? – paklausiai aš.
– Tiksliausiai aš apibūdinta Šventajame Rašte, – atsakė Meilė ir su malonumu pacitavo: „Meilė kantri, dosni, Meilė nepavydi, Meilė neiškelia savęs virš kitų, nesididžiuoja, Meilė švelni, ji nesuirzta, negalvoja apie piktą, nesidžiaugia neteisybe ir džiaugiasi tiesa, ji viskuo tiki, viskuo viliasi, viską ištveria.“
– Visko tikisi, viską ištveria… – kaip robotas kartojau aš. – Taip, tikriausiai. Jeigu tu taip sakai. Aš sutinku viskuo tikėti, viską išgyventi. Ir vis dar tikiuosi! O tu kaip neateini, taip neateini. Kodėl tu šalinies manęs?
– Todėl, kad tu manęs bijai, – pavargusiu balsu ištarė Meilė. – Aš ateinu, stoviu šalia, bet tau paprasčiau manęs nematyti. Tu neįsileidi manęs į savo Širdį.
– Aš? Bijau?? Meilės??? – pasipiktinau aš. – Tai melas!
– Tu bijai skausmo. Tau Meilė – tai neišvengiamas skausmas.
– O ką, ne taip yra??? – pradėjau niršti.
Meilė jau pradėjo mane erzinti savo paradoksais.
– Ne, ne taip! – piktai pasakė Meilė. – Nėra manyje jokio skausmo. Jį žmonės sugalvojo. Aš graži. Lengva. Laisva. Aš – lyg drugelis ant delno. Ar kada nors laikei savo delne drugelį?
– Na taip, vaikystėje, – prisiminiau aš. – Aš stovėjau labai tyliai, beveik nekvėpuodama, o jis ropinėjo mano delnu, sparnais glostydamas odą… ir tai buvo taip nuostabu, taip linksma ir taip kuteno…
– O kas atsitiktų, jeigu sučiuptum drugelį už sparnų? Arba suspaustum ranką į kumštį? – tęsė Meilė.
– Jis žūtų, – tyliai atsakiau aš.
– Ir aš žūstu, kai mane bando sulaikyti. Užspausti kumštyje… O kartais mane išdžiovina ir persmeigia adata. Kaip trofėjų… – vis liūdniau kalbėjo Meilė. – Ką gi jūs su manimi darote, žmonės? Ir su savimi…
Pakibo slegianti tyla. Mes abi tylėjome. Galvoje kosminiu greičiu sukosi paveikslėliai apie mano gyvenimą. Kiek kartų aš suspaudžiau kumštį. Kiek kartų čiupau už sparnų. Ir tada gedėjau, palinkusi ties „atšalusiu Meilės kūneliu“, nesuprasdama, kodėl ji mirė. Meilė supratingai palinksėjo, lyg būtų girdėjusi mano mintis.
– Taip, tu elgeisi kaip kvailas vaikas. Sučiupti, sulaikyti, nepaleisti, uždaryti nelaisvėje… Tai taip būdinga žmonėms…
Aš žiūrėjau į Meilę visiškai nauju žvilgsniu. Štai sėdi krėsle Drugelis, kurį pavertė Nusivylusia Namų Šeimininke. Aš paverčiau! Pati, niekas nevertė. Ir vėl aš iš jos kažko reikalauju. Visi kažko reikalauja, reikalauja, reikalauja… O patys vis stipriau spaudžia kumščius ir laužo trapius margaspalvius sparnus. Ašaros kilo, kilo ir netikėtai ištryško iš akių lyg pavasarinis lietus…
– Meile, ką aš galiu dėl tavęs padaryti? – springdama ašaromis paklausiau aš.
– Priimti mane kaip Dovaną. Ir netrukdyti laisvo skrydžio. Tiesiog – duok man vietos savo delne, – paprašė Meilė. – Aš juk taip pat pasiilgau žmonių…
– Tu daugiau niekada neišeisi? – paklausiau aš.
– Aš niekada ir nebuvai išėjusi, – atsakė Meilė. – Aš visada šalia. Ir visada laukiu…
Tikriausiai aš sapnavau gražius šviesius sapnus. Pabudau su šypsena. O kai atitraukiau nuo lango užuolaidas, pamačiau, kad naktį lijo. Balos švytėjo ryto spinduliuose, lapija blizgėjo gaiva ir šviežumu… Pasaulis atrodė naujai ir šviesiai. O iš kitos lango pusės ant stiklo tupėjo nuostabus, neįtikėtinai gražus drugelis…
Redagavo Lina Šimelionytė
Susiję Straipsniai