Pokalbis su Dievu

mosque-245113_960_720

Sapnavau, kad kalbuosi su Dievu.

– Norėjai manęs ko nors paklausti? – pasiteiravo Dievas.

– Jei turi laiko, – pasakiau.

Dievas nusišypsojo:

– Turiu visą amžinybę. Kokie klausimai tau neduoda ramybės?

– Na, kuo Tave labiausiai stebina žmonija?

Dievas atsakė:

– Jiems nusibosta būti vaikais, todėl skuba užaugti, o po to vėl ilgisi vaikystės.

Jie praranda sveikatą, kad uždirbtų pinigų, o po to praranda pinigus, kad ją susigrąžintų.

Nerimaudami dėl ateities jie užmiršta dabartį, todėl nepajunta gyvenimo pilnatvės nei dabartyje, nei ateityje.

Jie atsikratė įsipareigojimų auginti vaikus ir iškeitė juos į pasivaikščiojimus ir pokalbius su savo katėmis bei šunimis.

Jie gyvena taip, tarsi niekada nemirtų, o miršta taip, tarsi niekada nebūtų gyvenę.

Tada paklausiau:

– Tu esi visų tėvas. Ko norėtum, kad tavo vaikai pasimokytų iš gyvenimo?

– Nelaukti pagarbos, bet gerbti kitus.

Nesiek, kad tave suprastų, bet pats stenkis suprasti.

Nereikalauk meilės, bet puoselėk troškimą dovanoti meilę kitiems.

Prarasti pinigus, prestižą, sveikatą ar net pačią gyvybę nėra tokia jau didelė netektis. Blogiausia – prarasti tikėjimą.

– Ką dar tavo vaikai turėtų žinoti?

– Mano atsidavusiam tarnui mirtis yra ne pabaiga, o pradžia. Žengimo į amžinybę pradžia. Bet ateistams ir materialistams mirtis – tai tiesiog galas. Galas viskam, ką jie laikė amžina.

Du dalykai yra nepaprastai svarbūs: nuoširdus ir brandus materialios egzistencijos pavojų bei kančių suvokimas ir tikėjimas, kad Mano šventas vardas nužengė suteikti aukščiausią prieglobstį amžinai sielai.

– Ačiū už laiką, kurį man skyrei, – padėkojau nuolankiai.

Dievas nusišypsojo ir pasakė:

– Tiesiog užtikrink savo draugus, kad visada esu pasiekiamas, kai tik jiems Manęs prireiks. Tačiau niekada nesikišiu į nepriklausomybę, kurią jiems suteikiau. Nekantriai laukiu, kada jie grįš namo, bet jie patys turi apsispręsti tai padaryti.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė

Pasidalinkite su kitais!