Kartais aš galvoju, kad kai mes nukeliausime į dangų, Dievas būtinai prieis prie kiekvieno ir paklaus:

– Na, kaip?

– Kas, kaip? Nusidėjęs, Viešpatie,… pasigailėk… – Pradėsiu aš…

O Jis pertrauks mane ir pasakys:

– Taip, tai aš ir taip žinau. Stebėjau tave… O kaip tau Žemė?

– Emm… Apie ką Tu, Viešpatie?

– Na, aš kūriau Žemę 6 dienas ir viską, kas joje. Kaip ji tau? Patiko?
Matei kokias žuvis Raudonojoje jūroje sugalvojau?
O mano ugnikalniai… Puikūs, tiesa?
O džiunglės! Džiungles matei???
Klausyk, o kiek aš laiko kriokliams skyriau, kad tu žinotum!!!
O banginis!!!! О!!! Kad tu žinotum, aš jį tokį galingą sukūriau!!! Tu juk matei banginius, tiesa?
Na, pasakok… kas tau labiausiai patiko?

O aš labai bijau, kad stovėsiu, mirksėsiu akimis ir sakysiu…
– Na, aš… tiesiog laiko neturėjau… aš čia… dirbau daug… tada šeima… vaikai… metinės ataskaitos… tada kreditas namui… automobliui… bet aš norėjau, tikrai, Viešpatie, sąžiningai, norėjau! Nusidėjęs, pasigailėk, Viešpatie!

– Taip, ne nusidėjęs, o kvailas! – pasakys Jis. – Antros gi galimybės pažiūrėti į ją gali ir nebūti!
Ech… gerai… paduok, Petrai, Gyvenimo Knygą… kas ten pas jį?

Ajurvedoszinios.lt