Anksčiau rašėme…

Tęsiame temą apie plaukus ir išvaizdą. Šį kartą parinkau dvi istorijas. Viena mūsų dienų, o kita aprašoma „Mahabharatoje“ ir yra labai labai sena, todėl daug kas įvykius, aprašomus joje, palaikys mitu.

Pirmoji istorija pasakoja apie šventiko žmoną ir tai, kokias galias gali įgyti moteris, būdama ištikima savo vyrui, net jei šis turi daug trūkumų. Ši istorija padeda susimąstyti apie aplinką, išvaizdą, apie tai, kodėl žmones visuomet traukia „kažkas naujo“. Antroji istorija – tai pasakojimas apie visai neseną įvykį, kai jogui nukirpo plaukus.

Brahmano žmona

Brahmano žmona buvo ištikima jam ir atsidavusi. Jos vyras buvo invalidas ir taip kentėjo nuo raupsų, kad net negalėjo pajudėti. Nepaisant to, žmona vis tiek jam tarnavo, tai teikė brahmanui malonumą ir džiaugsmą. Ji nejautė jokios neapykantos ar blogų minčių. „Jis mano vyras, mano viešpats“, – taip nusiteikusi ji tarnavo.

Vis dėlto jos vyras troško aplankyti prostitutę, gyvenusią netoliese. Jo žmona stengėsi tai suprasti ir mąstė taip: „Mano vyras nori nueiti pas prostitutę ir ja mėgautis. Bet kodėl prostitutė turėtų priimti taip šlykščiai atrodantį raupsuotą ir visai negražų žmogų? Mes vargšai. Neturime pinigų. Kaip galėčiau patarnauti savo vyrui ir suteikti jam džiaugsmo?“

Taip galvojo ištikima brahmano žmona. Norėdama pasitarnauti vyrui, ji pati pradėjo vaikščioti pas prostitutę kiekvieną dieną ir tvarkyti jos namus, skalbti drabužius, šluoti kiemą. Šitaip ji atlikdavo ten pačius įvairiausius darbus. Prostitutė stebėjo šią moterį ir po savaitės pradėjo galvoti: „Kam šiai gražiai moteriai, pasižyminčiai geromis savybėmis, ateiti pas mane ir atlikti visus šiuos darbus? Aš juk prostitutė, pardavinėju savo kūną, kad užsidirbčiau pinigų. Mane smerkia visuomenė.“ Galiausiai ji paklausė brahmano žmonos: „Kodėl tu man, prostitutei, tarnauji?“ Brahmano žmona atsakė: „Mano vyras negražus, jį kankina raupsai ir jis negali judėti, bet nori tenkintis tavimi. Mes neturime pinigų. Kaip kitaip jo troškimas galėtų išsipildyti? Dėl to aš ir atėjau tau tarnauti.“ Prostitutė, patenkinta moters atliktais darbais, tarė: „Atvesk savo vyrą šį vakarą. Aš išpildysiu jo troškimą.“

Prostitutė galvojo, kaip pamokyti brahmaną. Štai ką ji sumanė. Pagaminusi labai skanų patiekalą, sudėjo jį į septynis skirtingus dubenėlius: auksinį, sidabrinį, varinį, geležinį, molinį, akmeninį ir plieninį. Po to, kai ji papuošė stalą ir kėdę, laikydama vyrą ant pečių atvyko brahmano žmona.

Prostitutė pakvietė jį sakydama: „Prašau, prisėsk čia. Pirmiausia paragauk, ką esu paruošusi, o po to aš išpildysiu tavo troškimą.“ Brahmanas prisėdo ir paragavo maisto iš kiekvieno dubenėlio. Po to paklausė: „Kodėl tu paruošei tik vieną patiekalą, bet sudėjai jį į skirtingus indus?“ Prostitutė atsakė: „Tai pamoka, kurią noriu tave išmokyti. Nors dubenėliai skirtingi, jų turinys nesiskiria. Tu turi ištikimą ir atsidavusią žmoną. Ji kupina gerų savybių. Ji – moteris. Aš irgi moteris. Mūsų kūnai vienodi. Kūnai, dubenėliai, gali skirtis, gali būti balti ar juodi, gerai atrodantys ar visiškai nepatrauklūs, bet turinys vis tiek toks pat. Kodėl tu taip manimi susižavėjai?“

Galiausiai brahmanas suprato: „O taip, tu teisi.“ Jis pašaukė savo žmoną ir jiedu išėjo iš prostitutės namų.

Kai jie keliavo, jau buvo tamsu ir pliaupė lietus. Eidami namo jie priėjo išminčių Mandukja Munį. Jis sėdėjo ant smailos ieties, jos smaigalys pervėrė jam išangę ir taip teikė daug skausmo. Tai karalius buvo šitaip jį nubaudęs. Eidama prošal tamsoje brahmano žmona netyčia užkliudė koja išminčių, sukeldama jam dar daugiau skausmo. „Ši moteris taip didžiuojasi savo ištikimybe, kad sudavė man“, – pagalvojo išminčius ir prakeikė ją. „Kai tik saulė patekės, tavo vyras žus.“ Moteris atsakė: „Jei aš – tikrai ištikima žmona, saulė nepatekės ir mano vyras nemirs.“

Ištikimybė turi tokią didžiulę jėgą, kad saulė tą rytą taip ir nepatekėjo. Tai sukėlė problemų šios visatos kūrėjui Brahmai. Jis svarstė: „Kas nutiko? Kodėl saulė nepateka? Mano kūrinija bus sunaikinta. Ar saulė paniro į meditaciją?“ Tačiau Brahma staiga suprato: „Tai ši ištikima moteris ištarė tokius žodžius, todėl saulė nepateka.“

Brahma kartu su Atri Munio žmona Anasuya atėjo pas brahmanę ir tarė: „O motina, prašau, atsiimk savo žodžius. Visa mano kūrinija bus sunaikinta.“ Brahmano žmona atsakė: „Jei saulė patekės, mano vyras mirs, todėl aš negaliu atsiimti šių žodžių. Tebunie tavo kūrinija bus sunaikinta.“

Anasuya, taip pat ištikima moteris, tarė: „O sese, aš pažadu, kad tavo vyras nemirs. Jis gyvens.“

Išgirdusi tai, brahmano žmona atsiėmė savo žodžius. Saulė patekėjo ir jos vyras numirė. Brahma užlašino ant jo kūno vandens ir jį atgaivino. Vyro kūnas tapo labai gražus ir jo raupsai išnyko.

Štai kokia yra tikra ištikimybė. Viename posme teigiama: „Be savo vyro aš tokia pat gera, kaip negyvas kūnas.“ Tokia vyrui atsidavusios žmonos ištikimybė. Ar šiais laikas egzistuoja tokia ištikimybė? Ne, bet apie ją sužinome iš Vedų kultūros paminklų.

Jogas, netekęs mistinių galių

1873 metais Indijoje, netoli Orisos sostinės Jagannatha Purio (dabar Puris), gyveno mistikas, vardu Bisakisena. Jis galėdavo įžiebti ugnį iš savo galvos ir vaikščioti per liepsnas. Didžiuodamasis mistinėmis galiomis Bisakisena paskelbė esąs Dievas. Kai kurie žemesnieji Orisos valdytojai pateko į šio mistiko pinkles ir, patikėję melagyste, siuntė jam pinigus bei moteris. Bisakisena paskelbė, kad jis nori nuversti britus ir pats tapti Orisos karaliumi. Ši žinia greitai pasklido po visą Orisos sritį, todėl už kalbas prieš britų valdžią Bengalijos gubernatorius įsakė suimti Bisakiseną. Vis dėlto niekas nedrįso to padaryti – visi baiminosi jo galių.

Galiausiai žmonės kreipėsi į Šri Kedarnatha Dattą, prašydami jo įvykdyti teisingumą. Šri Kedarnatha Datta buvo teisininkas, mokytojas ir šventasis, atkūręs Gaudija vaišnavizmą (šiuo metu visame pasaulyje žinomą kaip Krišnos sąmonės judėjimą). Jis pats asmeniškai nuvyko susitikti su Bisakisena. Jogas parodė jam keletą savo galių, kurios išgąsdintų bet kokį įprastą žmogų, ir informavo, kad žino kas jis yra ir kad geriau jo, mistiko, netrukdyti. Šri Kedaranatha Datta atsakė, kad pripažįsta Bisakisenos pasiekimus jogos ir tantros srityse, bei paprašė jo atvykti į Purį gauti  Krišnos dievybės (Džaganathos) palaiminimus. Jogas atsakė, kad jis pats yra Dievas, todėl neis pasižiūrėti medžio gabalo.

Akiplėšiški žodžiai įsiutino Šri Kedarnatha Dattą. Jis suėmė apsišaukėlį ir nugabeno į kalėjimą, kur jį saugojo septyniasdešimt du policininkai.

Bisakisena kalėjo aštuoniolika dienų. Visą tą laiką tūkstančiai jo kontroliuojamų žmonių rinkosi aplink, reikalaudami jį paleisti. Šeštą bylos nagrinėjimo dieną viena iš Kedarnatha Dattos dukterų sunkiai susirgo, jai grėsė mirtis. Kedarnatha Datta žinojo, kad tai – tantrinės jogos galių, valdomų Bisakisenos, pasekmė. Liudydamas teisme jis pabrėžė: „Tebūnie mes visi mirsime, bet šis nenaudėlis turi būti nubaustas.“ Jau kitą dieną teisme jogas pareiškė, kad parodė savo galią ir kad parodys jos dar daugiau. Jis reikalavo jį išleisti, sakydamas, kad Kedarnatha Dattai taip pat teks kentėti. Grasinimai nepadėjo – jo įkalinimas tęsėsi. Paskutinę teismo dieną Kedaranatha Datta pradėjo karščiuoti ir jautė panašias kančias, kaip jo dukra. Bisakiseną kaltu jis paskelbė jau smarkiai sirgdamas. Po nuteisimo jogą mistiką išvedė iš teismo salės ir teismo medicinos pareigūnai nukirpo jo plaukus. Tą pačią akimirką Bisakisena prarado visas galias, nes jos slypėjo jo plaukuose. Visą teismo proceso laiką jogas buvo nieko negėręs ir nevalgęs, todėl vos tik nukirpus plaukus jis be jėgų krito ant žemės. Į kalėjimą jį reikėjo gabenti neštuvais. Dar po trijų mėnesių jis ten nusinuodijo.

Parengė Vaida Jančienė. Daugiau informacijos: Ekokirpeja.lt

Pagrindinis paveikslėlis iš Iainclaridge.co.uk