Pirmoji intencija: grindų plovimas su meile

window-3065345_960_720

Dabar jau praėjo maždaug ketveri metai nuo to laiko, kai išsikėliau sau šį tikslą. Šiuo metu jausdama visišką palaimą sėdžiu prie savo išsvajoto Mac Book Air kompiuterio, mūsų dvi dukrytės dar miega, septinta valanda ryto. Kartu su vyru esu atsikėlusi jau nuo šeštos. Jis užsiėmė savo praktikomis, o aš po to, kai nusiprausiau, su dideliu džiaugsmu išploviau apie penkiasdešimt kvadratinių metrų mūsų namo pirmojo aukšto pagrindinio ploto. Jei nubundu anksčiau nei vaikai, esu nusprendusi tą laiką skirti sau, daryti tik tai, kas man labiausiai malonu. Skaityti knygas, rašyti, medituoti, melstis, gal plūduriuoti vonioje ar gurkšnoti rytinį gėrimą. Man pačiai sunku patikėti, bet šiandien aš pasirinkau išplauti grindis. Tiesiog jaučiau, kokia būsiu laiminga tą akimirką, kai tai darysiu. Jos visai net nebuvo labai purvinos. Bet patyriau didelį džiaugsmą, galėdama ramiai, su meile jas atšviežinti, tarsi pakvėpinti vandens gaiva, paruošti namą šeimos dienai. Protas dar bandė mane perspėti: gal išprotėjau? Turėčiau mėgautis kuo nors, kas yra labiau asmeniškai skirta tik man. Bet aš jaučiau, kad būtent švarios grindys ir šis procesas man suteiks daugiausiai energijos, žvalumo, įkvėps dienos darbams ir malonumams. Dariau tai net tyliai dainuodama pačias mieliausias melodijas, nes norėjosi kažkaip išreikšti patiriamą džiaugsmą. Skamba kaip beprotystė, bet tai – mano šiandienos realybė.

Pats pirmasis suvokimas, kurio ieškojau prieš ketverius metus, kai uždaviau sau klausimą, kodėl man turėtų patikti tvarkytis namuose, buvo noras padėti savo vyrui Ryčiui tobulėti. Suvokiau, kad taip aš prisidedu prie jo augimo darbuose, veiklose, karjeroje, net piniguose. Tai – visiškai tiesioginis būdas, kaip aš galiu skatinti vyro karjerą. Kaip tai susiję? Elementariai. Aš išplaunu grindis – jų nereikia plauti vyrui. Per tą laiką jis gali užsiimti savo projektais, mąstymu apie juos ar poilsiu nuo jų. Buitis, kuria aš pasirūpinsiu, neatitrauks, neįsuks jo, neišblaškys nuo to, kuo jis gyvena, kur tobulėja, auga. Kodėl aš turėčiau taip tarsi aukotis? Jis juk tobulėja savo veikloje, o aš?

Aš tobulėju gal net dvigubai. Man būtų lengva mėgautis gyvenimu gražiame biure su maloniais bendradarbiais, vaikais, prižiūrėtais kitų žmonių, ir didele alga. Bet šiuo gyvenimo etapu aš mokausi mėgautis savo diena: plaudama grindis, indus, valydama dulkes, šluodama nesibaigiančius mūsų išdykėlių trupinius. Tai yra šimtą kartų didesnis iššūkis. Aš mokausi iš buityje persekiojančios neapykantos, pykčio, apmaudo, nepasitenkinimo pereiti į džiaugsmą, meilę, ramybę, entuziazmą. Tai – šio to verta užduotėlė. Jei žmogus užsibrėžia ir įkopia į Everestą, aš taip pat įkopsiu į šią viršūnę. Laimingos namų šeimininkės pakopa.

Kitas suvokimas apie namų priežiūrą buvo susijęs su vyro karjera ir mano pastebėjimu, kad ne tik padedu jam tobulėti jo pasirinktoje darbų srityje, bet ir pati tarsi dirbu tą patį. Pagelbėdama jam, neatitraukdama nuo to, kas svarbu, kuo jis gyvena, aš prisidedu prie jo veikos kaip jo dešinioji ranka, artimiausias pagalbininkas, kolega ar daug padedanti sekretorė. Juk tam darbuose ir samdomi padėjėjai. Kai žmogus tampa didžiu profesionalu, kai kurias jo darbo dalis gali perimti kiti darbuotojai. Tas, kurios yra mažiau svarbios, mažiau kvalifikuotos, reikalaujančios mažiau asmeninio išskirtinumo. Kai užsiėmiau kompanijos kūrimu, savo verslo valdymu, aš pati esu turėjusi ir samdžiusi sau padėjėjus. Pasakiškas jausmas turėti šalia visada mąstantį, paslaugų, atsidavusį žmogų, kuriuo galima pasitikėti, pasikliauti. Asmeniniai padėjėjai yra ieškomi su žiburiu, o kai randami tinkantys žmonės, tai norisi juos laikyti savo versle iki pensijos, o gal net ir po jos. Norisi tokį žmogų apdovanoti, jam jaučiamas didelis dėkingumas, žavesys, pagarba. Nors jis gal ir visą laiką dirba mažiau kvalifikacijos reikalaujantį darbą nei pats specialistas, bet tai, ką jis atlieka, sutaupo daug laiko, energijos, išplečia pajamas. Aš suvokiau tai lengvai, nes pati turėjau daug patirties įvairiose samdomo darbo pozicijose: kaip darbdavė, padėjėja ar verslo partnerė, vadovė, pagrindinė akcininkė. Taigi suvokiau, kad plaudama grindis aš tampu ir programuotoja, ir emocijų paleidimo mokytoja, nes mano vyras būtent tuo užsiėmė, kai mūsų gyvenimai susijungė į vieną bendrą. Tuo metu jis kaip tik po truputį migravo iš savo vienos veiklos į naują, labiau jį įkvepiančią, artimesnę. O mano švarios grindys galėjo tai tik paspartinti.

Trečiasis suvokimas dėl tvarkos, švaros: namuose gimė oazė, augo malonumas būti toje aplinkoje, dabar ji atpalaiduoja, įkvepia, ramina, bet ir stimuliuoja, džiugina, gydo. Skamba tarsi kabėtume apie pasaulinio lygio spa centrą. Taip, tai gali būti namai. Nebūtina kur nors iš jų važiuoti, bėgti, lėkti ilsėtis. Gaivinti ir įkvėpti mus gali būtent namai. Tik reikia skirti jiems laiko, juos puoselėti, mylėti, įkvėpti jiems gyvybės. Galiu pasakyti, kad namai atsigauna, sužydi ir tampa prabangiausiu kurortu tik tada, kai moteris juos myli. Myli kievieną kampelį, plauna jį, valo, sutvarko, kvepina, blizgina. Ta meilė kyla ne iš puikybės ir noro, kad kiti supavydėtų, sekio didžiuotis savo turtu, bet iš noro suteikti gyvybę, šilumą, jaukumą šiam kietų sienų padarui, kuris mus šildo, priima į save, globoja, gina. Namai yra gyva būtybė, kuria galima rūpintis lygiai taip pat atjaučiančiai ir šiltai, kaip prižiūrim kačiukus ar šuniukus. Ši būtybė gęsta, jei kas kartą jų slenkstį peržengusi moteris dūsauja ir aikčioja, kaip viskas netvarkinga, užjaukta, nemiela ir kiek daug reiks darbo įdėti, kad situacija nors kiek pagerėtų.

Taip, lengva mylėti tą būstą, kurį ir taip visi myli, nes jis gražus, naujas, patogus ir panašiai. Mano situacija buvo visiškai priešinga. Tuo metu drauge su buities priėmimu aš atlikinėjau dar vieną savo pasąmonės valymo praktiką – turimo buto priėmimą. Kai pradėjom gyventi kartu su Ryčiu, jis mane atsivedė į savo jau seniai nuomojamą mažą viengungio butuką. Galiu drąsiai sakyti, kad jame buvo viskas, ką kada nors prakeikiau, kaip tai, kas netinkama namams. Viskas, apie ką buvau pasakiusi, kad aš tai tikrai taip niekad negyvensiu, kad taip gyvena tik tie kiti, kokia aš niekada nebūsiu.

Kai pamačiau visas šias gyvenimo sąlygas viename krepšelyje, viduje ėmė didelis juokas. Jaučiausi taip, tarsi būčiau sulaukusi gyvenimo man iškrėsto pokšto – iš didžiosios raidės. Jis tobulai sukrovė į vieną vietą viską, kas mane varė iš proto, kėlė pyktį, pasibjaurėjimą, norą bėgti, keisti.

Viengungio butukas buvo viename iš didžiausių, vien daaugiaaukščiais nusėtų Kauno rajonų. Tokioje vietoje, kur vien betonas, dulkės, gan arti greitkeliai. Jokio parkelio, jokio miškelio. Vienoje pusėje, priešais mūsų langus, buvo kitas daugiabutis – su kaimynų langais, žvelgiančiais tiesiai iš jų svetainės į mūsų. Kitoje pusėje mūsų būstelio buvo didelis šiukšlių konteinerių pasirinkimas: juodi, žali, oranžiniai. Su dangčiais ir be jų. Butas trečiame aukšte, todėl šiltesniu oru juos buvo galima net užuosti. Negana to, šiame rajone gyveno labai daug skurstančių, vargstančių žmonių, todėl konteinerius nuolatos  lankė, varstė, kilnojo, triukšmingai jų metalinius dangčius mėtė žmonės, kurie juose ko nors ieškojo (ir rasdavo). Kambariai buvo tamsūs, labai senai nedarytas remontas, sienos apgremštos, nubraižytos kačių ar šunų. Virtuvės baldai padengti kepimo ir virimo riebalais. Visas namų inventorius: durys, grindys, baldai, sienos – klibėjo, girgždėjo, švietė pigumu, kuris dažnai sugenda dar net nenupirktas.

Mes turėjome palankių išeičių. Buvo galima išsinuomoti kitą, tvarkingesnį, butą. Persikrautyti į tėvų būstą, nes jis suremontuotas ir tuščias rinko dulkes, kol mano tėvai didžiąją metų dalį gyveno užsienio šalyje. Net galėjome kraustytis į Vilnių, kur aš pati turėjau dar iki santuokos įsigytą ir tuo metu nuomojamą mažą tvarkingą butuką Vilniaus centre. Bet ir vėl aš į tai pažiūrėjau kaip į gyvenimo man paruoštą egzaminą, kurį turiu išlaikyti ne iš jo pabėgdama, o suprasdama, ko visa tai mane moko. Išsikraustyti galim bet kada.

Šalia nemenko iššūkio tvarkyti namus su meile dar išsikėliau ir papildomą užduotį – pamilti kiekvieną šių namų kvadratinį milimetrą. Tik tada galėsiu iš čia ramiai kraustytis (ar niekad nebesikraustyti). Kam reikalinga tokia auka? Mačiau savo nepasitenkinimą, neapykantą visuose šiuose dalykuose, todėl norėjau ją paleisti, nebeplanavau daugiau to nešiotis viduje, nes tokie jausmai kuria mano gyvenimą. Tai paleidus galėsiu sau leisti visai naujos kokybės namus. Natūraliai, be kliūčių ar įtampos.

Taip ir buvo. Beveik po metų, jau gimus Marijai, aš pastebėjau, kad galiu šiuose namuose pasenti, išauginti vaikus ir numirti. Aišku, aš juos mažomis išlaidomis ir didelėmis asmeninėmis pastangomis padariau jaukesnius. Kai ką perdažiau, kai ką išmečiau, nupirkau naują, iškuopiau ir išvaliau. Bet, galiausiai, tai vis tiek buvo labai senas, neremontuotas, pigus ir aptrintas butas.

Vėl šypsojausi sau viduje, kai pastebėjau tą priėmimo, meilės jausmą. Pagalvojau, kad greičiausiai laukia pokyčiai, bet sąmoningai jų visai nesistengiau inicijuoti. Visatos dėsniai taip veikia. Jei žmogaus viduje yra harmonija vienu ar kitu klausimu, tai toje srityje jo gyvenime vyrauja sėkmė, lengvumas, laimė. Sakykim, visi, kurių pasąmonė tvarkinga antrosios pusės klausimu, turi mylimuosius, sukuria šeimas. Kieno vidus harmoningas piniguose, tie turi turtus, prabangą, komfortą. Na, o kieno vidiniai blokai netrukdo gražiai gyventi – jie taip ir gyvena.

Mano mintys pasitvirtino. Vieną dieną visiškai spontaniškai Rytis pasiūlė paieškoti kito buto ir išsinuomoti ką nors naujesnio, gražesnio. Kitą savo gyvenamą vietą mes radome iš karto. Tai buvo pirmasis butas, į kurį nuvažiavome apžiūrėti. Ten viskas tobulai atitiko man patinkančio interjero suvokimą. Jis buvo naujai suremontuotas, niekas iki mūsų dar negyveno. Butas buvo įrengtas taip, kaip aš jį pati įkurčiau. Net radom netikėtų, neplanuotų ir labai reikalingų detalių, pavyzdžiui, arbatinuką, kuris vandenį šildo pagal nustatomą temperatūrą (aš rytais labai mėgau vandenį iki 40 laipsnių), staliuką prie lauko durų, skirtą pasidėti parduotuvės krepšiams, kol atrakinamos lauko durys, ir panašiai. Kaip ir rašiau anksčiau: ten, kur pasąmoninės programos yra tvarkingos, jos idealiai, greitai ir paprastai apreiškia išorinio pasaulio galimybes, realybę. O jei gyvenime kas nors vyksta ne pagal mano norus, pirmiausia žiūriu į savo vidų: kaip aš tai kuriu? ką turėčiau pakeisti savyje, kad keistųsi ir mano gyvenimas?

Jurga Adomo

Jurgos asmeninis puslapis ir Facebook.com paskyra

Redagavo Lina Staponaitė

Pagrindinė nuotrauka iš Pixabay.com

Pasidalinkite su kitais!