Pirmoji straipsnio dalis

Kaip jau aptarėme ankstesniame straipsnyje, karvės, jų globa ir teikiami produktai yra žmonijos kultūros ir civilizacijos, dvasinės ir socialinės evoliucijos pagrindas.

Visi karvės teikiami produktai turi nepaprastai didelę svarbą ir reikšmę žmogui. Kokie tai produktai? Pienas, rūgštaus pieno produktai, sviestas, šlapimas, mėšlas. Subtiliu lygmeniu pieno produktai maitina žmogaus intelektą, psichiką. Kol kūdikiai geria tik pieną, kaip maloniai jie kvepia, tiesa? Apskritai malonus kvapas – dorybės gunos požymis. Žmonių, kurių gyvenime dominuoja dorybės guna, kurių dienos ritmas, mityba, rūbai, veikla, mintys ir žodžiai yra dorybingi, kūno kvapas yra visiškai kitoks, nei tų, kurie gyvena panirę į neišmanymo guną, pvz., piktnaudžiauja alkoholiu, rūko, neprižiūri kūno ir rūbų švaros… Dezodorantai sukurti aistros gunos žmonėms, kurie neturi kada praustis, bet nori kvepėti.

Pienas, visiškos dorybės maisto produktas, visą žmogaus būtį panardina į dorybę. Pienas – tai motiniškos meilės energija. Kai mama su meile pagalvoja apie savo vaikelį, jai ima skirtis pienas. Taip ir karvės pienas yra besąlygiškos motinos meilės savo vaikui energija, maistas, atiduotas laisva valia.

Šiais vaidų, apgaulės, nesantaikos ir iškreiptų vertybių laikais demoniškos prigimties žmonės siekia karvės pieną kaip galima labiau apjuodinti, diskredituoti, įtikinti žmones, kad tai nuodai, ir bet kokiais būdais pašalinti iš kasdienio žmonių raciono. Tačiau tokia tendencija nukreipta ne tik į karvės, bet ir į motinos pieną. Egzistuoja mitas, kad jei motina ilgai maitins pienu savo vaiką, susirgs pati arba susargdins jį; kad vaiką nuo motinos pieno būtina atjunkyti pasiekus tam tikrą amžių; kad pirktiniai pieno mišiniai turi daugiau vitaminų ir vaiko vystymuisi reikalingų mineralų. Ajurveda – senovinis mokslas apie tai, kaip žmogui gyventi ilgai ir sveikai dorybės gunoje – moko, kad kuo ilgiau mama maitina savo kūdikį pienu, tuo labiau vaikas mylės savo mamą ir tuo labiau prie jos prisiriš, tuo labiau ja rūpinsis suaugęs, tuo ramesnė bus jo psichika ir laimingesnė vaikystė, o vėliau ir suaugusio žmogaus gyvenimas.

Pieno prigimtis yra meilė. Pienas formuojasi esant milžiniškai, nesavanaudiškai, tyrai meilei. Karvė taip pat mama. Ji ganosi pievoje, ėda žolę ir mąsto apie savo namus, vaikus, žmones, kurie ja rūpinasi. O grįžusi į tvartą prašosi pamelžiama. Pienas – tai karvės kraujas, atiduotas su meile ir laisva valia. Kai žmogus geria pieną, vystosi ir auga jo intelektas, jo subtilusis kūnas.

Pienas turi mėnulio energiją, kaip ir perlai. Sakoma, kad Indijoje paprastus upės perlus tam tikru būdu verda piene ir taip juos padaro tokius pat vertingus kaip jūriniai perlai. Pienas užpildo žmogų odžasu – gyvybine energija, palaikančia sveikatą, gyvybingumą, proto aiškumą.

Odžasas – tai energija, kuri mūsų kūne gaminasi naktį, miego metu. Jei ryte atsibundame žvalūs ir pailsėję, reiškia, kad naktį, miego metu, prisipildėme mėnulio energija, odžasu. Kadangi pienas yra mėnulio energija, jis ir turėtų būti geriamas tada, kai saulės įtaka sumažėjusi ir sustiprėjusi mėnulio įtaka, t. y., anksti ryte arba vakare.

Mokslininkai pastebėjo, kad pienas yra ilgai virškinamas produktas, todėl padarė išvadą, kad tai pieno trūkumas. Tačiau pienas taip sukurtas, kad būtų ilgai virškinamas. Vakare išgertas pienas visą naktį ramiai guli skrandyje ir skleidžia savo stebuklingą energiją. Kai bet kuris produktas suskaidomas skrandžio rūgščių ir fermentų, jis nustoja teikti savo subtiliąją energiją mūsų subtiliam kūnui ir pavirsta į cheminius elementus fiziniam kūnui. O mes juk esame ne tik kaulai, raumenys ir kraujas – turime ir subtiliąją, energetinę sandarą, kurios mityba retas kuris rūpinasi.

Kuo toliau, tuo labiau mažėja žmonių, kurių organizmas priima pieną. Tai yra tikra mūsų laikų problema. Kad suprastume, kodėl žmogus netoleruoja pieno, reikia šiek tiek pakalbėti apie materialų pasaulį valdančias tris gamtos jėgas, gunas: neišmanymą, aistrą ir dorybę.

Senoviniuose Vedų šventraščiuose aiškinama, kad visa, kas gyva, yra veikiama trijų gamtos jėgų, kurios tarpusavyje nuolat kaunasi. Viršų ima tai neišmanymo, tai aistros, tai dorybės guna. Ypač, jei žmogus neugdo savyje sąmoningumo ir nesistengia savo gyvenimo tikslingai kreipti dorybės gunos link.

„Bhagavad-gitoje“, Vedų brangakmenyje, kuris taip pat išleistas ir lietuvių kalba, Aukščiausiasis Dievo Asmuo aiškina visatos veikimo dėsnius. Čia Jis paaiškina, kad dorybės guna skaistesnė už kitas, ji apšviečia ir atleidžia nuo atoveikio už visas nuodėmes. Dorybės gunos veikiamas žmogus yra pilnas laimės ir žinojimo. Dorybės guna – tai platesnės žinios ir stipresnis laimės jausmas. Aistros guną gimdo nežaboti geiduliai ir norai, dėl to žmogus priverstas nuolat veikti.

Neišmanymo gunos pagimdyta tamsa – visų žmonių paklydimo priežastis. Šios gunos pasekmės: beprotystė, tingumas ir mieguistumas.

Iš dorybės gunos kyla tikrasis pažinimas, iš aistros gunos – godumas, o iš neišmanymo gunos gimsta kvailybė, beprotybė ir iliuzija. Neišmanymo gunos apimti žmonės tariasi viską žiną, savo neišmanymą pagrindžia įrodymais, sukuria netgi visą filosofiją savo beprotybei paremti, tačiau tai tik iliuzija.

Sakoma, „panašus traukia panašų“. Dorybės gunos veikiamas žmogus natūraliai, net nesusimąstydamas renkasi šiai gunai priklausantį maistą ir bjaurisi neišmanymo gunos maistu. O tas, kuris minta neišmanymo gunai priklausančiu maistu, bjaurisi dorybės gunai priskiriamais maisto produktais. „Bhagavad-gitoje“ Aukščiausiasis Dievo Asmuo aiškina, kad valgis, patinkantis dorybės gunos žmonėms, ilgina gyvenimą, apvalo būtį ir suteikia jėgų, laimės bei pasitenkinimo. Toks maistas sultingas, riebus, sveikas ir mielas širdžiai. Pernelyg kartus, rūgštus, aštrus, pikantiškas, sausas bei deginantis valgis patinka tiems, kurie yra aistros gunos. Šitoks maistas sukelia kančias, sielvartą, ligas. Valgis, paruoštas anksčiau kaip prieš tris valandas iki valgant [idėja, kad anksčiau kaip prieš tris valandas iki valgant paruoštas maistas yra nebešviežias ar net sugedęs, veikiausiai yra būdingesnė Indijai ir panašioms šiltojo klimato šalims, kur maistas labai greitai genda dėl karščio, – redaktorės pastaba], beskonis, sugedęs ir dvokiantis, susidedantis iš kitų valgyto maisto likučių bei neliečiamųjų dalykų, patinka tiems, kurie yra tamsos gunos. Taigi tie, kurie valgo sugedusį (pvz., pelėsinis sūris, kelias dienas šaldytuve pastovėjęs, daug kartų šildytas maistas) maistą, prievartos produktus (mėsa, žuvis, kiaušiniai), vartoja alkoholį (net „saikingai“) ir kitus intoksikantus (cigaretės, kava, arbata) – arba bjaurėsis pienu, arba tiesiog jo netoleruos.

Karvės pienas – vienas iš pačių švariausių dorybės gunos produktų. Jis nepriima nieko, kas yra paveikta neišmanymo ar net aistros gunų. Pienu netgi galima tikrinti, kiek kiti maisto produktai turi dorybės energijos. Pvz., bananas, datulė – dorybės gunai priklausantys produktai. Sumaišyti su pienu jie jo nesutrauks. O braškės, avietės ir pan. – sutrauks. Taip ir žmonės, kurie yra valdomi neišmanymo, aistros gunų, netoleruoja pieno. Pieno netoleravimas taip pat gali būti dorybingų darbų trūkumo praeituose gyvenimuose ženklas. O pieno toleravimas kaip tik simbolizuoja tai, kad žmogus praeituose gyvenimuose buvo dorybingas ir dabar nusipelnė gerti pieną ir apskritai dvasiškai tobulėti.

Vis dėlto jei organizmas netoleruoja pieno, jo atsisakyti nereikia. Jį gerti galima, bet mažais kiekiais, tokiais, kuriuos organizmas priima. Pirmiausia pienas – tai energija. Todėl norint gauti teigiamą jo poveikį, nereikia jo prisigerti litrais, ypač jei organizmas netoleruoja. Pienas geriamas arba ryte, nuo 5 val. ryto iki 9-10 val., arba vakare, 18-19 val., vėliausiai iki 20 val. Pienas geriamas vienas, jis nemaišomas, „neužkandamas“. Apskritai po 19 val. rekomenduojama daugiau nebevalgyti, tad išgerti tuo metu pieno tuščiu skrandžiu labai palanku. Vėliau jau prasideda neišmanymo gunos laikas, o pienas, išgertas tokiu metu, neutralizuoja neišmanymo guną, tačiau visa savo palankia jėga neatsiskleidžia. Taip pat pienas geriamas karštas, su prieskoniais. Ryte galima pasaldinti medumi, o vakare geriau medaus nedėti. Vakare valgomi saldumynai neigiamai veikia psichiką.

Kokia yra individuali žmogaus pieno dozė, jis gali nustatyti pats. Jei ryte atsikėlus nosis yra užsikimšusi, liežuvis apneštas baltomis apnašomis, akys traiškanotos – reikia sumažinti geriamo pieno kiekį. Jei naktį miegas neramus, tuomet, vadinasi, pieno kiekis per mažas– jį reikia padidinti.

Jei žmogus kas vakarą geria pieną (jam tinkamą kiekį), jis palaipsniui pasipildo odžasu ir tokiu būdu gali išsigydyti daugelį ligų. Visi žino, kad (bent jau anksčiau) kenksmingomis sąlygomis dirbantiems žmonės duodavo gerti pieno. Pienas neutralizuoja nuodus, pašalina iš organizmo toksinus, netgi radiaciją.

Lektorius Sergėjus Serebriakovas (Сергей Владимирович Серебряков) paskaitų apie Vedų mitybą cikle pasakojo atvejį iš savo patirties, kaip susipažino su moterimi, Černobylio avarijos metu gavusia radiacijos dozę. Radiacija pažeidė jos akis, gydytojai niekuo nebegalėjo padėti. Tačiau viena močiutė patarė išbandyti seną rusų receptą – lašinti pieną į akis. Moteris lašino pieną į akis ir visiškai pasveiko.

Pienas taip pat padeda atsikratyti įvairių priklausomybių. Jei akoholikai gertų pieną, jie palaipsniui atsikratytų savo priklausomybės. Bet dažniausiai jie jo negeria arba geria ne laiku ir netinkamai paruoštą, pvz., šaltą, kuo nors užkąsdami. Pienas – ne gėrimas, tai maistas. Lektorius Sergėjus Serebriakovas pasakojo, kad savo akimis yra matęs, jog žmogui, visiškai panirusiam į neišmanymo guną, netgi pūslės iššoka ant rankos, užlašinus lašelį pieno. Į neišmanymą, pykčius, konfliktus, neapykantą, godumą, pagiežą panirę žmonės visiškai negali pakęsti to, kas yra tyra ir nesavanaudiška meilė, būtent karvės pieno.

Kodėl pieną rekomenduojama gerti tuščiu skrandžiu ir vieną? Todėl, kad pienas – įnoringas maisto produktas, jis derinasi tik su kitais visiškos dorybės maisto produktais. Taip pat pienas turi savybę 10 kartų sustiprinti kitų maisto produktų poveikį. Tai galima panaudoti piene verdant vaistažoles. Bet jei maistui vartojami nuodingi produktai ir jie užgeriami pienu, nuodai taip pat ima veikti 10 kartų stipriau. Kava su pienu 10 kartų nuodingesnė nei be pieno.

Greičiausiai būsite pastebėję, kad verdant pieną jis labai ilgai neužverda. Tačiau užtenka nusisukti, užsiplepėti – tučtuojau išbėga. Pienas – dorybės produktas, jis „nemėgsta“ nieko, kas yra neišmanymas ir aistra. Verdant pieną reikia melstis, medituoti, kitu atveju, jei panirsim į neišmanymą ar aistrą, jis nuo mūsų „bėgs“.

Pienas turi galingą blogos energijos valymo efektą. Įlašinus pieno į vandenį (taip pat, kaip ir įtrupinus į jį karvės mėšlo), galima valyti energetiškai užterštas vietas, indus, rūbus ir pan. Pienas taip pat nuima nužiūrėjimus, prakeiksmus – žmogaus užsiteršimą bloga energija. Jei žmogus staiga ima jaustis blogai, galima pienu pasitepti bent jau pagrindines čakras, o idealiausiu atveju – užsipilti ant savęs kibirą pieno.

Pienas taip pat suteikia grožio. Ne veltui sakoma: „kaip iš pieno plaukusi“. Jei sakytume: „kaip iš degtinės plaukęs“, sutikite, mintyse kiltų visai kitas vaizdinys. Pienu galima praustis, jį tinka naudoti odos ir plaukų priežiūrai.

„Bhagavad-gitos“ 14 skyriaus 17 teksto komentare Bhaktivedanta Svamis teigia, kad norint iš visuomenės pašalinti neatsakingumą reikia mokyti žmones dorybės, kadangi šioje gunoje žmogus mato daiktus tokius, kokie jie yra. Jei žmonės pasieks dorybės guną, tada visuomenėje klestės taika ir ramybė. Jei žmonės pagaliau ir vėl ims gerbti karves, mūsų motinas maitintojas, gers pieną, vartos jo produktus, atsisakys prievartos bei sąmonę slopinančių produktų, visuomenė ir vėl ims klestėti.

 Tęsinys apie stebuklingas gydančias karvės pieno, jo produktų, šlapimo ir mėšlo savybes – kituose straipsniuose.

 Parengė Asta Ivaškevičiūtė. Daugiau informacijos: //astaivaskeviciute.weebly.com/