Kartą viename kaimelyje kartu su savo mama gyveno mažas berniukas, vardu Gopalas. Jo mama buvo našlė. Kai jam suėjo penkeri, mama išsiuntė jį į mokyklą.

Kelias į mokyklą vinguriavo per miškus ir atrodė be galo ilgas, todėl mažasis berniukas iš pradžių pagalvojo, kad pasiklydo. Jis ėjo, ėjo, kol pamatė kito kaimo berniukus, einančius į mokyklą, su džiaugsmu prie jų prisijungė ir galų gale pasiekė mokyklą.

Gopalas puikiai praleido dieną mokykloje, o pamokoms pasibaigus, ėmė žaisti su kitais vaikais. Kai pagaliau susiruošė į tolimą kelią namo, jau temo. Einant pro mišką, darėsi vis tamsiau ir tamsiau. Gopalą apėmė baimė, jis nežinojo, ką daryti, todėl leidosi bėgti kiek įkabindamas, ir nesustojo, kol neatsidūrė motinos glėbyje.

Kitą rytą Gopalas pasakė mamai, kad nenori eiti į mokyklą.

− Bet, – nesutiko mama, – vakar mokykloje tu buvai toks laimingas ir išmokai tiek daug nuostabių dalykų! Sakei, kad tau patiko pamokos, tai kodėl šiandien nebenori eiti į mokyklą?
− Man patinka pamokos, mama, − atsakė Gopalas. – Bet aš bijau vienas eiti per miškus, jie tankūs ir tamsūs.

Gopalo motina minutėlę stovėjo, galvodama, ką atsakyti. Ji buvo pernelyg neturtinga, kad įstengtų pasamdyti savo sūnui palydovą. Staiga jai į galvą toptelėjo Viešpaties Krišnos vardas ir ji pasakė Gopalui:

− Tu šito nežinojai, mano vaike, bet tuose miškuose gyvena kitas mano sūnus, kuris visuomet būna netoli kelio. Kai tik tave apims baimė, pašauk jį: „O broli piemenėli, eime su manimi į mokyklą!“ Jis iš karto ateis tavimi pasirūpinti ir tau nebereikės baimintis.
Gopalas negalėjo patikėti:

− Ar tikrai mano brolis piemenėlis ateis pasirūpinti manimi, kai eisiu į mokyklą?

− Taip, tikrai, − užtikrino motina. – Jis myli tave kaip brolis ir visada skubės tau į pagalbą, kai tik jį pašauksi.

Kitą rytą Gopalas drąsiai išsiruošė į mokyklą, bet netoli tenuėjęs vėl ėmė būgštauti, todėl sušuko:
− O broli piemenėli, broli piemenėli, ateik ir pažaisk su manimi!

Iš už medžių pasirodė berniukas, paėmė Gopalą už rankos ir palydėjo į mokyklą. Priartėjus prie mokyklos, jis pasitraukė sakydamas:

− Kai eisi namo, pašauk mane vėl.

Kiekvieną dieną, eidamas į mokyklą ir grįždamas namo, Gopalas šaukdavo berniuką. Jiedu visą kelią žaisdavo. Piemenėlis buvo toks geras ir mielas, kad Gopalas jį pamilo taip, kaip dar niekada nieko nemylėjo.

Diena po dienos Gopalas išpasakodavo savo mamai viską apie tą berniuką, o ji visai nesistebėjo, nes puikiai žinojo, kad tai Viešpats ateina jos sūnui į pagalbą.
Taip slinko laikas, kol vieną dieną mokyklos mokytojas tarė:

− Rytoj surengsiu puotą, o jūs visi, mano berniukai, atsineškite kokią nors dovaną.

Tą vakarą Gopalas pasakė mamai:

− Mama, mūsų kilnusis mokytojas rytoj surengs puotą. Ką turėčiau jam nunešti?
Vaiko žodžiai nuliūdino motiną, nes jie gyveno labai vargingai ir ji neturėjo ką duoti savo berniukui, bet vis dėlto nenorėjo, jog sūnus eitų į mokyklą be dovanos mokytojui. Todėl pasakė:
− Mano sūnau, esu tokia neturtinga, kad negaliu tau duoti dovanos tavo mokytojui, bet ryte, eidamas į mokyklą, paprašyk savo brolio ką nors tau duoti.

Ji žinojo, kad Viešpats jiems padės.

Taigi ryte, susitikęs piemenėlį, Gopalas paprašė:

− Brolau, mano mokytojas šiandien rengia puotą, visi berniukai atneš dovanų, ir atrodys labai negražiai, jei aš neturėsiu dovanos, bet esu per daug neturtingas, kad ką nors dovanočiau – ar negalėtum ką nors duoti mano mokytojui?

− Ką galėčiau tau duoti, o broli? Aš tik piemenėlis. Viskas ką išgaliu, tai tik šis dubuo su pienu. Žinoma, tai tik piemens dovana, bet vis tiek perduok ją savo mokytojui, − tarė piemenėlis.
Gopalas nuėjo pas mokytoją su dovana ir atsistojo šalia būrio berniukų, įteikiančių mokytojui atsineštas dovanas. Gopalas ilgai laukė, bet niekas jo nepastebėjo. Vargšelis labai nuliūdo, bet mokytojas vis dėlto atkreipė į jį dėmesį, priėmė iš jo rankų mažą dubenį su pienu ir nuėjo jo išpilti į didesnį indą. Tačiau koks buvo jo nustebimas, kai, išpylus pieną, dubenėlis vis dar buvo pilnas, dar kartą išpylus, vėl liko pilnas. Ir taip daugybę kartų.

Visi susirinkusieji negalėjo atsistebėti. Ką tai turėtų reikšti? Gopalas taip pat stebėjosi, ir tik dabar pagaliau suprato, kad jo brolis piemenėlis buvo ne kas kitas kaip Pats Viešpats.
Mokytojas jo paklausė:

− Iš kur gavai tą pieną, Gopalai?

− Iš savo brolio piemenėlio, kuris gyvena miške, − atsakė berniukas.

− Kas jis toks?

− Tas, kuris ateina palydėti manęs ir žaisti su manimi, kai einu į mokyklą, − atsakė Gopalas.

− Ar gali mane pas jį nuvesti?

− Taip, jei eisite su manimi, pone.

Tą vakarą mokytojas su Gopalu patraukė į mišką. Tankmėje Gopalas sušuko:

− Broli piemenėli! Broli piemenėli! Ar tu neateisi?

Tačiau joks piemenėlis nepasirodė. Gopalas nežinojo, ką daryti, jis vis šaukė ir šaukė, bet niekas neatsiliepė.

Galų gale berniukas prislėgtas sielvarto pravirko:

− O broli piemenėli, jei nepasirodysi, visi galvos, kad aš sakiau netiesą.

Tuomet iš miško glūdumos atsklido tolimas balsas:

− Ne, mano mažasis broli, aš negaliu parodyti savo veido, tavo mokytojui teks ilgai laukti, bet pasakyk jam, kad jis pamatys mane tą dieną, kai jam reikės manęs taip, kaip reikia tau, mano mažasis Gopalai.

Su nuolankia širdimi turime priimti Viešpaties žodžių prieglobstį ir su nuolankia širdimi turime šauktis Dievo šventų vadų prieglobsčio. Prieglobstis ateina, kai Viešpatį patenkina mūsų ketinimai ir tarnystės dvasia.

Dhirašanta Gosvamis

Redagavo Lina Šimelionytė