Persivalgymas žmonėmis

curtain-19667_640

Tai, ką dabar papasakosiu, tikriausiai kiekvienas esame patyrę savo gyvenime. Būna, susipažįsti su žmogumi, susidraugauji, randi su juo bendrą kalbą, sąlyčio taškus. Na, ir manai, kad sutikai gerą draugą, antrąją pusę ar panašiai. Vis dėlto po kurio laiko abipusiai santykiai pradeda teikti vis mažiau ir mažiau džiaugsmo. Praeina dar šiek tiek laiko ir net bloga pasidaro būnant šalia, norisi į viską nusispjauti, skirtis ir niekada daugiau su tuo žmogumi nesusitikti.

Norėdamas suprasti, kodėl taip atsitinka beveik visada, ilgai mąsčiau ir laukiau, gal ką nors praktiško pakuždės intuicija. Ilgai netrukus ji pakišo tokią mintį: prisimink, koks patiekalas tau pats skaniausias – toks, kurį valgydamas jauti, kad tai – tavo svajonių maistas, išpildantis visus subtiliausius receptorių troškimus. O dabar pabandyk įsivaizduoti, kad nesustodamas suvalgai šio patiekalo dvidešimt porcijų. Jeigu apsieisi be ligoninės, tai vis tiek tikriausiai nenorėsi į jį net pažiūrėti dar ilgai ilgai, gal net visą gyvenimą. Tai galioja ir santykiuose su žmonėmis. Du žmonės gali tikti vienas kitam taip, kad esant kartu atrodo, lyg rojus būtų žemėn nusileidęs, bet jeigu jie laiku nesustoja ir „persisotina“ vienas kitu, nenuostabu, kad ilgai nereikia laukti, kol staiga jie nebesugeba vienas kito net pakęsti. Todėl reikalingas sveikas išsiskyrimas, kuris – panašiai kaip pertrauka tarp pusryčių ir pietų – grąžina apetitą.

Po to, kai pritaikiau šį intuicijos pakuždėtą patarimą savo gyvenime, santykiai su aplinkiniais žymiai pagerėjo. Jei „nepersivalgai“ žmogumi, bendravimas būna skanus, sveikas ir atneša abipusę naudą. O štai jei „persivalgai“, tuomet santykiai tampa familiarūs, dingsta pagarba, šilti jausmai ir taip toliau. Jei net ir tokiu atveju nepadarai išvadų, o vis valgai toliau, viskas gali baigtis tragiškai…

Karolis Prosevičius

Pasidalinkite su kitais!