Galite būti nieko negirdėję apie Daniją, bet tikrai žinosite, kas yra Lego.
Sakoma, kad Lego gali priversti verkti net suaugusį vyrą… kai jis užlipa ant aštrių kaladėlių…

Keista, kad danai viešajame transporte beveik nekalba. Jie labai nemėgsta ir to, kai kas nors be reikalo skambina dviračio skambučiu.

Norėdamas garsiai reikšti savo emocijas ir bendrauti su draugais gatvėje pats jaučiausi lyg elgdamasis nepadoriai.

Danijoje viskas taip padoru, kad net pačioje sostinėje, kurioje daug imigrantų, tikrai galima jaustis saugiai. Pavyzdžiui, muziejuje žmonės drąsiai palieka savo rūbus tiesiog ant pakabos…

Danai labai mėgsta sveiką gyvenimą, sveiką maistą.  Praleidę po 2 valandas ant dviračio, jie dar spėja rasti laiko pabėgioti. Čia bėgioja visi.

Nors vietiniai bendrauja tiesmukai, jie taip pat labai mandagūs. Danija – pati puikiausia vieta siekti budistinės nirvanos: jeigu nekalbinsi vietinių, jie tikrai nekalbins tavęs. Gali gyventi šešiasdešimt metų ir kaimynai nieko nežinos apie tave, o tu – apie juos. Čia tiek daug žmonių, kurie gyvena vieniši, bet jiems tai patinka!
Kiekvienas čia mėgsta gyventi savo kokone.

Kopenhagiečiai mėgsta paties keisčiausio skonio anyžinius saldainius ir dar deda į juos druską. Labai labai keista. Turbūt danų kalba būtent taip ir atsirado: pirmieji krašto gyventojai ėmė reikšti savo emocijas po to, kai paragavo šio saldumyno.

Mane tikrai žavi į viduriniąją klasę orientuotas socialinis Danijos modelis. Vis dėlto viskas organizuojama vokiškai: nuo a iki z… Išsilavinimas, būstas, sveikatos priežiūra ir, žinoma, senelių namai į kuriuos danai išveža savo tėvus.

Tai pirmoji šalis Vakaruose legalizavusi pornografiją. Yra kuo didžiuotis.

Dviratis Dviratis Dviratis. Kopenhagoje jis – kaip senovės Lietuvoje arklys. Tai gyvenimo būdas. Vietiniai tiesiog gimsta su dviračio vairu rankose.

Muziejai čia dažniausiai nemokami.

O kaip be Kristianijos… turistų traukos objektas pačiame miesto centre. Įeinant į Kristianiją mus pasitinka užrašas: “Jūs paliekate Europos Sąjungą”. Tai menininkų, gyvenančių  anarchistinėmis nuotaikomis, rojus. Maždaug tūkstančio žmonių komuna. Danijos valdžia iki šiol nežino: džiaugtis ar verkti dėl šios kaimynystės. Didžiausią šlovę Kristianijai pelno Pusher street gatvė, kurioje dešimtys kioskelių visiškai atvirai siūlo įsigyti kanapių ir jų gaminių. Reikia nepamiršti, kad Danijoje tai visiškai nelegalu. Vis dėlto pusė Kopenhagos ir Europos plūsta čia išbandyti šiuos uždraustuosius malonumus.

Pamenate mano reportažėlį, kai bandžiau įsigyti kelis gramus marichuanos? Turėčiau dėl jo slėptis iš gėdos… Kristianijoje marichuana drąsiai pjaustoma pjūklais ir vežama karučiais.

Pajutau šioje gatvėje tvyrant apokaliptines nuotaikas. Nežinau, ar dėl savo per daug senamadiškos paradigmos, ar dėl to, kad gatvės prekeiviai tiesiog spinduliuoja paranoja: Danijos policija taip pat bent kartą per metus čia apsilanko.

Vis dėlto man iš tiesų patiko Kristianijos architektūra. Gaila, kad ji persmelkta specifinio dūmelio kvapo ir (greičiausiai dėl to) kiekviename kieme vyrauja gan asociali betvarkė ir nešvara.

Teko girdėti, kad čia yra Užupio Respublikos ambasada, bet taip jos ir neradau.