Kartą jaunas vyriškis aplankė Transilvaniją, legendinio Grafo Drakulos namus. Jis nusprendė pernakvoti nuošaliuose svečių namuose Rumunijos miške. Išvargęs jaunuolis griuvo lovon nė nenumanydamas, kad jo laukia nepamirštama siaubo naktis.

Vidurnakty jaunasis keleivis išgirdo iš lauko sklindantį vampyro klyksmą. Netrukus už miegamojo durų medines grindis sugirgždino sunkūs vyriški žingsniai. Staiga durys atsilapojo ir į jaunuolį įsistebeilijo pora raudonų kraugeriškų akių. Po akimirkos jis pajuto, kaip į vieną jo kaklo venų įsmigo aštrūs dantys. Iš pradžių jaunuolį sukaustė siaubas, tačiau galiausiai jis iššoko iš lovos ir krito ant grindų – tik tam, kad išvystų susirūpinusią viešbučio šeimininkę, kuri ką tik jo kambaryje įjungė šviesą. „Jaunuolį, ką čia darote? Nurimkite! Viskas gerai“, – užtikrino stambaus sudėjimo moteriškė. Tačiau jos svečias tegalėjo tik mikčioti: „Čia Drakula, Drakula, Drakula. Jis atėjo manęs.“

„Čia nėra jokio Drakulos“, – ramiai atsakė moteris.

„Bet kas ten per riksmas….“

„Tai mūsų ožka galiausiai atsivedė savo ožkiuką.“

„O žingsniai? Aiškiai girdėjau grindų girgždėjimą.“

„Smarkiai atšalus orui medinės lentos ima traškėti.

„Bet durys… ir tos akys, kurios stebeilijo tiesiai į mane, ir galiausiai… pažiūrėkit į mano venas. Demonas buvo bepradedąs čiulpti mano kraują.“

Moteris prapliupo juokais: „Tai vėjo gūsis atplėšė jūsų duris. Pradėjote blaškytis ir išgąsdinot mūsų katę, kuri mėgsta snūduriuoti prie šios lovos. Ji greičiausiai pabudo, iš baimės užšoko ant jūsų ir netyčia įdrėskė jūsų kaklą. Nieko nenutiko. Prašau, nurimkite.“

Vėliau svečių namų šeimininkė ant jaunuolio naktinio stalelio rado knygą, kuri vadinosi „Drakula – kraują čiulpiantis vampyras“.

Kai mus apima maja (iliuzija), susiduriame su panašiais pojūčiais. Matome tai, ko iš tikrųjų nėra, neteisingai identifikuojame save ir kitus, todėl susiduriame su daugybe problemų.

Pasinerti į Viešpatį yra visiškai natūralu. Tik tada, kai protą padengia svetima materiali energija, mąstymas apie Dievą atrodo priverstinis ar nenatūralus. Bet iš tikrųjų, pasinerti į mintis apie Dievą yra pats natūraliausias dalykas.

Šrila Prabhupada rašo: „Natūralu, kad geležį traukia magnetas. Panašiai, natūralu, kad Krišna traukia visas gyvąsias esybes, todėl tikrasis Viešpaties vardas ir yra Krišna – tas, kuris patrauklus visiems ir viskam. Tipiški tokio potraukio pavyzdžiai matomi Vrindavane, kur niekas negali atsispirti Krišnai. Juo žavisi visi – vyresnieji, tokie kaip Nanda Maharadža ir Jašoda devi, draugai – Šridhama, Sudama ir kiti piemenėliai, gopės – Šrimatė Radharanė ir jos bendražygės, net ir paukščiai, gyvūnai, karvės bei veršeliai. Krišna traukia net gėles ir vaisius soduose, Jamunos bangas, žemę, dangų, medžius, augalus, žvėris ir visus kitus gyvus padarus. Tokia natūrali visa ko padėtis Vrindavane.“ (Šrimad Bhagavatam 7.5.14 komentaras).

Kas nors gali paklausti: „Tikrai? Jeigu jau taip natūralu galvoti apie Krišną, kodėl gi mintys apie Jį savaime neatsiranda mano prote? Kam reikia tiek daug praktikos ir pastangų?“ Priežastis yra ta, kad mes tapome nenatūralūs. Prisiminkime Šrilos Prabhupados pavyzdį apie magnetą, kuris traukia geležį. Ši trauka veikia tik tuo atveju, jei geležies nedengia rūdys. Surūdijusi geležis nereaguoja į pritraukiančią magneto galią. Pirmiausia reikia nuvalyti rūdis. Lygiai taip privalome atsikratyti nenatūralių elementų sluoksnio, kuris dengia mūsų širdis, o tam būtina uoli dvasinė praktika.

Dhirašanta Gosvamis